Paplūdimys

...

Jūros bangos daužė krantą. Vėjas siautė ne tik galvoje, bet ir visame pajūryje. Jis išieškojo visiškai viską kad rastų tą kažką privertųsį jį pabusti, ir privertųsį jo ieškot.
Jau manė kad jam tik vaidenosi visi garsai. Nuleidęs galvą lėtai ėjo paplūdimiu, bet galva buvo tušča. Visos mintys, visos svajos išgaravo it dūmų debesis.
Pakėlė galvą ir žvelgė į tiltą ant kurio tyvuliavo nemažai būtybių.

Kad ir kaip suknistai jautės ir norėjo numirt, bet jo norams nebuvo lemta išsipildyt.
Ledinio vėjo sūkurėliai stingdino jo kūną, o Nathanui buvo nė motais. Jis nebegalėjo kęst tos tuštumos kurią pajuto kai mergina pabėgo. Ji buvo jo minių karalienė. Jis sunkiai pripažint galėjo jog jis tądien tapo auka. Sustojo ir tiesiog sukniubo keliais ant šalto, bei drėgno nuo snaigių-smėlio. Nežymiai papurtė galvą. Sparnai pamažu sulindo į jo kūną ir juo perėjo stipri elektros srovė. Tai buvo vienas iš šlykščiausių jausmų, kai sparnai pamažu lenda atgal ir užima pradinę padėtį. Niekada jis nemanė jog kažkada gali būt toks vienišas ir aplink viskas atrodytų nemiela. Bet juk jis angelas-jis privalo būt visada laimingas ir dalintis džiaugsmu su aplinkiniais.
Pakėlė akis ir žvelgė į tiltą kai užmatė vėjyje besiplaikstančius tuos pačius plaukus. Per kūna praėjo šiurpuliai. Nebežinojo kaip pasielgt. Pagal taisykles jam reiktų nueiti ir ją nužudyt, nes ji Silverheardų teritorijoje, bet kaip prisiverst tai padaryt? Surauktomis akutėmis, kuriuose net iš tolo galima buvo matyt vienatvę žiūrėjo į ją enuleisdamas akių.

Jos žvilgsnis jį varė iš proto, tai tik tyliai sušnabždėjo pačiam sau, o gal tik besitrankančiam ir šaldančiam jo kūną vėjui:"Kodėl tu dar čia? Išvarysi mane iš proto". Atsakymo nesitikėjo sulaukt, nes nebuvo dar tiek pakvišęs jog manytų kad ji gali tai girdėt. Nežymiai papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į kažką kitą. Viduje grūmėsi du Nathanieliai. Pirmasis norėjo jai galvą nuraut už tai ką ji pridirbo, jog jį pavertė kvailiu, o antrasis Nathanielis be galo norėjo vėl ją jaust šalia."Colette. Colette Hayes..". lūpos nejučia ištarė vardą, kurį girdėjo tik kart. Tai buvo jos vardas. Kumščiai sugniaužė drėgną smėlį visu stiprumu. Galvą nusuko į jūrą, į jos tyvuliuojančias bangas. Nesusivaldęs pakėlė akis ir vėl žiūrėjo į ją. Ji lyg burtininkė kuri pakerėjo jo širdį, o gal tai kažkas kito ko žodžiais paaiškint nebūtų įmanoma. Smėlyje smiliaus galiuku braukė kažkokius ornamentus, o vėliau paaiškėjo jog tie ornamentai reiškia tą pači merginą, jos vardą. Jis buvo unikalus kaip ir ji.
Papurtė galvą besistengdamas nuvyt ją šalin. Kelis kartus sumirksėjo akimis ir vėl žiūrėjo į merginą, kuri rodės dreba nuo šalčio. Iš jo veido išnyko pyktis.

Nors vieną akimirką ir buvo nudelbęs žvilgsnį į smėlį, bet jautė jos akis raižančias jo kūną, veidą. Nors ir turėjo jis pykt, siaust kaip audra ar sukurys, bet nesugebėjo. Nesugebėjo elgtis kaip normalus angelas, nes dabar jis tokiu nesijautė. Greitai ranka nubraukė smėlyje išbraižytą jos vardą ir atsistojo. Pasilenkęs nusibraukė nuo kojų smėlio dėmes ir pamažu pradėjo eilt link tilto. Nežinojo kodėl taip elgiasi, bet jis be galo norėjo pas ją nueiti. Elgsis pagal aplinkybes. Arba nuraus galvą, žinoma mintyse, nes jis laabai geras ir tiesiog negalėtų jos imti ir nužudyti, arba bus kažkur netoliese ir gėrėsis jos grožiu jei neteks galimybės su ja pakalbėt. Persibraukė ranka per plaukus beeidamas smėlėtu pajūriu. Širdis nei spurdėjo, nei plakė. Ji suakmenėjusi stypsojo jo viduje ir nematė reikalo pradėt darbuotis. Nathan jautėsi kaip varganas negyvėlis vos įstengiantis pajudėt.
"Sucubė. Ji sucubė. Negali ja pasitikėt"-vidinis balsas neleido jam pasiduot jos kerams. Angelas užsimetė skydą jog jo negalėtų jokie kerai paveikt ir ryžtingai ėjo. Kiek jis beeitų-rodės tiltas tolsta vis tolyn. Jiems nelemta būt kartu. Angelui iš vis nelemta kažką pamilt ir jaus daugiau nei draugystę. Jis niekada nejuto tokio jausmo nors merginų teko turėt nemažai. Visgi gyveno jis virš aštuonių šimtų metų. Visi mano jog jis per tiek laiko tapo galingas ir stiprus ne tik išore, galiomis, bet ir vidumi. Paskui jį nusidriekė jo palikti jo batų antspaudai.
Įveikęs vėjo paspręstas kliutis jis beeidamas pasuko ir trumpam sustojo. Priešais jį ilgas tiltas. "Eit. Neit. Eit. Neit. Ką pošints daryt?" nerimo viduje kažkoks menkas padarėlis. Eit. Pradėjo eiti tiesiai tiltu ir nė nesižvalgydamas siekė savo tikslo. Colettės. Rodės ji visai arti, bet eina rodės jau visą amžinybę. Amžinybę, kuri visada ir liks amžinybe. Amžinybe be pabaigos, be meilės, be aistros. Ar gali būt blogiau?