Pradžių pradžia

LEICESTERIO MIESTELIO ISTORIJA

[i]Iš pradžių, kaip ir kiekvienoje žemės vietoje, kur dabar stovi aukšti, vos ne dangaus skliautą siekiantys niūrus pastatai, anksčiau plytėjo pliki, derlingi laukai. Bet žmonės kėlėsi ieškojo naujų vietų, kur būtų geriau gyventi ir pirmoji pasiekusi būtent šiuometinio Leicesterio vietas, buvo Silverheard šeima, kurioje klestėjo meilė ir darna. Abu tėvai labai mylėjo savo vaikus, Glorią ir Faustą, o jie teikė jiems tą patį, kartais net stipresnį, jausmą. Pasirodžius šiems bajorams su savo ilgu sąrašu darbuotojų, kurie pradėjo dirbti žemę, gimdyti viens kitam palikuonis ir plėstis taip greitai, jog niekas net nepastebėjo, kaip kitados dykvietė, tapo gražiu, išpuoselėtu miesteliu, į kurį buvo smagu bei gera grįžti.
Pajutę, jog šioje vietoje galėtų gerai prasimaitinti ir gyventi, į miestelį atsikraustė naujakurių šeima Russel. Visiems atrodė, jog taip prasidės nauja era. Bet jie klydo.
Russel‘ų šeimos galva, Teodoras, visa širdimi ir siela siekė valdžios, norėjo tapti įtakingiausiu žmogumi, o šiam norui labai nepritarė Silverheard‘ų vaikų tėvas Henrikas, kuris savo ruožtu jautė, jog Teodoro mintys kupinos tamsos bei pykčio. Ir jis buvo velniškai teisus, nes tuo labiau abi šeimos nebuvo įprastos – Russelai buvo demonai, neperseniausiai nužengę pro pragaro vartus į mirtingųjų pasaulį, o Silverheardai – pasižymėjo dievybe, kuri buvo jiems bei ateities kartoms padovanota.
Pamažu Teodoras pradėjo nebevaldyti savo norų tapti visų geriausiu ir stengėsi kuo labiau pakenkti Dangiškųjų Silverheardų šeimai, kurios galva visokiais būdais stengėsi iškrapštyti iš Teo minčių visus tuos pragariškus dalikėlius, nuo kurių, jautė, jog greitu laiku vyks kai kas, ko negalima sužinoti nei vienam asmeniui.
Praėjus keliems mėnesiams Teodoras susirado pakalikų, kurie pažadėjo būti jam ištikimi, o Russelas pasižadėjo jog kai taps įtakingiausiu – dalysis su jais valdžia, bet kas be ko, jis to daryt nė nežadėjo. Jis jau mintyse įsivaizdavo kaip išžudys visus Silverheardus ir tuos, kurie dabar pasižadėjo būt ištikimi. Jo mintyse nevaldomai plėtėsi noras žudyti, siaubti ir tapti geriausiu nors ir nekenčiamu.
Atėjus laikui Teo planams įvykdyti viskas vyko kuo sklandžiau. Pirmoji auka buvo Silverheardų tėvas Henrikas. Jį užpuolė vidury nakties ir pasmeigė kuolu, kuris sulindęs į jo krūtinę išleido spyglius su nuodais. Gyliai bealsuodamas Henrikas pažadėjo jog Teodorui bus atkeršyta ir lėtai užmerkęs akis mirė. Kūnas paskendo kraujo, besigeriančio į žemę, klane. Teodoras išplėšė Henrio širdį ir įsidėjęs į stiklainį pasistatė prie lovos jog kas kart pamerkęs akis galėtų atsiminti kaip nužudė savo priešininką.
Ryte Silverheardai išvydę tėvą iškart suprato jog tai Teo darbas. Vos pakėlę kruvinom ašarom patvinusias akis pamatė nuo kalnų atlekiant daugybę Russelų pasiruošusių karui. Silveriai nieko nelaukę stvėrė ginklus ir pradėjo gintis. Mūšio pradžią laimėjo Russelai, nes jie buvo fiziškai tam pasiruošę, bet greitas jėgų antplūdis atsiradęs kiekvieno Silverio širdyje padėjo kovoti mūšio lauke.
Tobulai žalia žolė buvo permirkusi dviejų šeimų krauju. Vienas prie kito kūnai gulėjo persmeikti, išdurtom akim ar perpjautom galvom. Išgyveno nedaugelis. Liko gyvi tik stipriausieji, kurie nė nemanė atleisti vieni kitam. Teodorui taip pat buvo išplėšta širdis. Žemėje įsitvyravo lygybė.
Po daugybės metų, kai miestas vėl atgavo savo formą ir dienomis gražėjo kiekvieno akyse, Silverheardai ir Russelai vėl susitiko akis į akį. Jie pasirašė sutartį. kurioje pažadėjo neperžengti nustatytos ribos ir nesirodyti kitos šeimos pusėje. Žemė buvo padalinta į dvi dalis.
Deja, bet nei vienas nebuvo sąžiningai nusiteikęs. Jie buvo pasižadėję atkeršyti vieni kitiems už skausmo kupiną gyvenimą. Nieko nelauk ir padėk savo šeimai atkeršyti už visas skriaudas, nes tik tu turi tai kas gali mums pagelbėti.