Sodas

...

Apgaubta tiršto rūko rankos, palei krentantį aukšto medžio šėšėlį, stovėjo žmogus. Ar bent iš pirmo žvilgsnio galėjo taip kažkam pasivaidenti. Liauna, moteriškumo pripildyta figūra lėtai judėjo sodo kraštu iki tol, kol atsirėmusi į vieną iš sutrupėjusių pavėsinės sienų, sustojo. Švilptelėjo stiprus gūzis. Josios poza taipogi buvo ganėtinai iškalbinga: ramaus vėjo kartkartėmis paplakami plaukai, iš pažiūros gležnos rankos dailiai, bet kartu ir nerūpestingai sukryžiuotos ant stangrios krūtinės. Aplink krito ramios, savo numylėtąjį, dangiškąjį valsą, šokančios snaigės. Kai kurios užklysdavo ir ant nepažįstamosios veido, bet akimirksiu ištirpdavo dėl temperatūros, kuri skilo nuo žavingosios būtybės odos. Ji puikiai žinojo, ko čia atėjo - ramybės, kurią jai suteikia tas ramus, senovę primenantis vaizdas bei kvapas.

Christian į griūvėsius atkeliavo visiškai kitokiu tikslu, nei pirmoji čia atsidūrusi būtybė. Jam reikėjo vietos, kur galėtų išbandyti neseniai sukurptą viralą, o tai tikrai nereiškė ramumos. Jis dažnai pats nustebdavo išvydęs padarinius. Sode jis atsidūrė teleportacijos būdu - keliavimo magiją jis buvo itin gerai įvaldęs, mat tai paprasčiausiai buvo pravartu mokėti. Atsidūręs čia jis trumpai apsidairė. Nenorėjo, kad čia būtų liudininkų, todėl užmatęs kažkokią būtybę kiek tolėliau susiraukė. Iš figūros nesunku buvo atpažinti, kad tai - mergina.
- ei tu! - šūktelėjo jis kaip visada įsitikinęs, kad moterys - silpnos būtybės, pratusios, kai joms įsakinėja.
- man reikia šios vietos, todėl susirenki savo daiktus ir dingsti.. - pareiškė jis pernelyg net nesusidomėjęs ja, tiesiog dairėsi tinkamesnės vietos bandymams.

Labai greit, dar prieš išvydusi nepažįstamojo kūno pavidalą, Hera galėjo pajusti artėjančią magišką energiją, lengvą vėjo driokstelėjimą per josios veidą. Nei nekrustelėjusi laukė, kada būtybė atsiras priešais demonę visu gražumu, o kai taip ėmė ir atsitiko, demonė truktelėjo save nuo sienos lengvu judesiu. Kelias akimirkas žvilgsniu ji tyrinėjo atvykėlį, bet nė neketino kažką pasakyti, bet išgirdusi vaikino tokį kreipimasi į ją, Hera linskmai, tik puse lūpų vyptelėjo ir žengtelėjo kelis žingsnius į priekį. Taip išeidama iš ją gaubusio nakties šėšėlio ir atsistodama aiškioje mėnesienoje, nors prie žemės dar ir rutuliavosi tirštas miglos debesis. - Vaikine, ar tavęs niekas nemokė, jog taip kreiptis į kažką yra labai nemandagu? - tarė Hera, nutaisydama perdėtai šiltą, švelnų bei saldų balsą, kurio tirštas sodrumas užliejo visą, žolėmis apaugusį, visai neprižiūrėtą sodą. Akys sublizgėjo kaip kokios laukinės katės, it norėdamos pulti, nužudyti žvilgsniu, bet demonė tik kelis kartus palakstė pirštus, sukeldama jų ganėtinai stiprų traškesį.

Christian laukė, kol būtybė netarusi nė žodžio dings. Tiesiog buvo pratęs, kad tokio jam gan įprasto balso tono kiti išsigąs. Bet išgirdęs atsaką, visai kitokį, nei kad tikėjosi, raganius atidžiau pažvelgė į merginą. Jis amžinai maišydavo kitų rases, kad ir kaip akivaizdu galėdavo tai pasirodyti kitiem. Šį kartą iš pirmo žvilgsnio Chris pamanė, jog mergina - sukubė. Nepatenkintas žengė link jos ir sustojo, kai buvo vos per pusmetrį iki demonės.
- klausyk, mergyt, neturiu laiko tavo kvailiojimam, eik, pasiieškok kitos aukos, manęs tavo žaidimai nedomina, bėk, susirask kitą vaikiną... ar merginą. Net nežinau, kas tau labiau patinka.. - kiek pašaipokai šyptelėjo. Būtent tokiu būdu jis dažniausiai ir prisidirbdavo, darydavo išankstines, nė kiek neapgalvotas prielaidas apie kitus, ir taip nudegdavo. Kartais net būdavo keista, kad tiek metų sugebėjo išgyventi..

(( aš šiaip paprasta demonė, ne sukubė.. :DD*))
Hera kilstelėjo galvą kiek aukšteliau, caktelėjo liežuviu ir papurtydama galvelę taip, jog sujudintų jasminais kvepiančius plaukus, mąstė, kuo gi šis vaikinas vaizduojasi esąs. Niekuomet demonei nepatiko, kai jai nurodinėja, naudodami tokį sarkastišką toną, bet tai nereiškė, jog pati nemėgsta tokios vizitinės kortelės, kurią pati visuomet turi ant liežuvio galo, panaudoti.
Hera tuomet išsišiepia, žengteli dar du žingsnius arčiau raganiaus ir kelis kartus palaksčiusi pirštus, pakreipia galvą į vieną pusę. Pajaučia, kaip vėjo liežuviai paaštrėjo, o tai reiškė, jog Hera yra šiek tiek suerzinta. O tai juk nieko gero. Mėnulis, it kažko prisibijodamas, baugščiai pasislėpė už pilkšvo debesies, iš kurio krito dideli snaigių burbuliukai.
- Visų pirmą, aš su tavimi avių neganiau, todėl nevadink manęs mergyte, - tai tarusi, ji lengvu judesiu apeina aplink bernioką, taip aštriu žvilgsniu jį nužvelgdama. Kai josios ausis pasiekia tolesni žodžiai, kurie nuskrodė sode tvyrojusią tylą, Hera tik užverčia galvą ir pradeda kvatotis savo šėlmišku juoku. - Oi, man patinka visi, nemėgstu diskriminacijos, berniuk, - pabrėžusi paskutinį žodį, demonė kresteli plaukus ir grįžta į pradinę vietą

[[ tai jo jo, Christian šiaip nemoka skirt kitų rasių, tai maišo visus:DD]]
Chris ramiu ir gan pašaipoku žvilgsniu stebėjo merginą. Tik jai dar arčiau prisiartinus ir Chris'ui nutilus jis suvokė, kokią klaidą padarė. Ko gero jo rūšiai buvo būdinga iš karto pajusti demonus, bet Christian nebuvo šios srities meistras, todėl tik jai atsidūrus visai šalia suvokė, kad mergina - demonė. Jai apeidinėjant Chris jis žvelgė kažkur tolyn, veide žaidė nedidelė keista šypsenėlė.
- vadinsiu tave taip, kaip norėsiu, brangute, - kažkodėl baisiai norėdamas suerzinti merginą tarstelėjo raganius, kai ji vėl atsidūrė priešais jį.
- bet tebūnie, pakartosiu gražiai - malonėkite dingti iš čia, nes man reikalinga ši erdvė. - pasakė jis apsimestinai mandagiu balso tonu.

Šalia jų pradėjus šėlti nerimastingam vėjui, kuris į dviejų būtybių veidus pūtė šaltąsias dvynes, Hera trumpą laiko atkarpą žvelgė į raganių it kažką svarstydama, bet greit atsikračiusi merginą užliejusių minčių, demonė lengvu krenkštelėjimu prasivalė kiek užkimusią gerklę. Ji jau sugebėjo vaikino mintyse įskaityti jo sutrikimą bei klaidą, bet nė nesistengė suprasti kažko daugiau - ko jam reikia iš šitos vietos, bet paslaptingumo gijos puikiai šakojosi į visas šalis. Todėl Hera puikiai juto, jog turėjo galimybę šiame sode susitikti su raganiumi. Bet ganėtinai nemielu ir nemandagiu. Panašiu į ją, o savo pačios atvaizdo ji niekuomet nemėgo. - O aš padarysiu vieną labai smagų dalyką, kurio neįvardinsiu žodžiais - dar per anksti teršti tavo tyrą sielą, - tai pasakiusi, demonė vos susilaikė nenusikvatojusi, bet rimta mimika, lyg iškalta iš akmens, labai iškilmingai, it vėliava, vis dar plevėsavo. Sulenkusi dešiniosios rankos pirštus, Hera ją greit ištiesė ir kilstelėjo link kaklo, kelis kartus jį patraškino. Baigusi, vėl metė savo liepsnojantį žvilgsnį į raganių. - Jeigu labai nori, jog dingčiau - priversk, - šyptelėjo savo dailia šypsena ir demonstratyviai spragtelėjo pirštais, taip mesdama jam iššūkį.

Christian gan įdėmiai spoksojo į demonę. Lyg ir bandė kažką joje suprasti, bet ilgai neužtruko, man nusprendė, kad neverta net varginti smegeninės tokiais beprasmiškais apmąstymais. Tačiau demonės žodžiai jį prajuokino.
- mano.. tyrą sielą? - vėl nusijuokė.
- atrodo su kažkuo mane sumaišėte, nes tokie žodžiai man apibūdinti toli gražu netinka. - sumurmėjo neatitraukdamas akių nuo demonės. Ramiai žvilgsniu stebėjo jos judesius, kartu ir nepraleido progos nužiūrėti ją visą - nuo galvos iki kojų. Mergina išoriškai atrodė smulkutė ir nė kiek nepavojinga. Turbūt tokie asmenys jį labiausiai ir stebindavo - dieviškos išvaizdos ir velniško charakterio.
- o, žavu. - tarstelėjo jis.
- pasirodo mėgstate prievartą, naudojamą prieš tave pačią.. - sumurmėjo, kai veide vėl pasirodė nedidelė, kiek piktoka šypsenėlė. Dabar jau jis žengė aplink demonę, bet stabtelėjo jai už nugaros.
- nejaugi taip mėgstate pavojų, miledi? - vėlgi kiek ironiškai, tik šį kartą - tyliai - paklausė, palinkdamas link jos ausies.

Hera tuo metu tvarkėsi savojo palto labai veltis mėgstančią medžiagą, kelis kartus mintyse dar spėjo nusikeikti, nes jį greitai perbraukusi delnu suprato, jog nuo iš debesies krentančių snaigių, jos šiltas rūbelis jau sugebėjo patapti drungnai šlapias. Būtent taip, kaip demonė itin nemėgdavo. Jau spėjo net pamiršti raganių, kuris lyg tai kažką atsakė į jos žodžius.. O gal ir neatsakė. Nelabai Hera į tai kreipė dėmesį - juk buvo jau ir taip ganėtinai užsiėmusi. Bet kai josios ausis pasiekė lengvas bruzdesys, o į nugaros dalies kaklo odą dvelktelėjo vaikino ramus, šiltas kvėpavimas, Hera kilstelėjo galvą. Tada kiek suklususi įsiklausė į jo ištartus žodžius, šypsojosi kaip maža saulytė, kuri ritinėjasi žeme, bet kai pabodo, tiesiog greituku pavartė akis. Jeigu jau vaikinas užsiminė apie pavojų, ši demonė tiesiog nebūtų ji, jei nepasielgtų lengvabūdiškai ir rizikingai. Akimirksniu pasisukusi visu 180 laipsnių, Hera alkūnę prispaudė prie raganiaus gerklės ir abi būtybės, priversti demonės milžiniškos, nežemiškos jėgos, trenkėsi į kažkada buvusios dailios, įvairiais raštais išmargintos pavėsinės sieną, kuri nuo smūgio neteko keleto ją sudariusių akmenų ir grėsmingai sujudėjo. Aplink juos pakilo didelis dulkių debesis, kuris kiek griaužė akis ir kartino gerklę.
- Nejaugi mėgstu, ponas, - tuomet Hera apsilaižo savo sodrias, it vyšnia prinokusias lūpas ir vis dar spausdama alkūnę prie raganiaus kaklo, ištiesia kitą delną ir ištarusi kažkokius žodžius graikų kalbą, greit pajautė, kaip josios nagai pailgėjo maždaug visu dešimčia centimetrų. Patenkinta, demonė brūkštelėjo jais per vaikino skruostą. - Bet juk nesimato, ar ne?

Deja, Christian neturėjo tos greitos reakcijos ir amžinos jėgos, kurių progai pasitaikius visuomet pavydėdavo demonam ar vampyram. Dabar jis taip pat nelabai susigaudė. Pajuto tik skausmą nugaroje, kai trenkėsi į pavėsinės sieną ir spaudžiamą kaklą. Christian užsimerkė, kiek susiraukė ir sukando dantis. Akimirkai buvo pagalvojęs, kad nuo tokios jėgos sutrupės jam koks kaulelis, bet pasirodo ne toks ir gležnas jis buvo. Tik išgirdęs merginos balsą šiaip ne taip įkvėpė oro ir atsimerkė. Sunkoka buvo kalbėti, kai demonė alkūne spaudė kaklą, todėl kurį laiką tylėjo tarsi neturėdamas ką pasakyti. Tik po akimirkos jo akys pajuodavo, kaip kad būdavo jam naudojant kiek sudėtingesnę magiją. Kilstelėjo ranką ir, kaip jam, neįtikėtinai stipriai sugniaužė jos vieną, tada kitą riešą ir trūktelėjo jos abi rankas žemyn, nuo savęs. Keli staigūs ir greiti judesiai ir dabar jau Hera buvo prispausta prie pavėsinės sienos. Merginos rankas Chris prispaudė netoli jos galvos, prie sienos, kuri akimirkai patapo tarytum skysčio pavidalo, apgaubė jos riešus ir vėl tapo akmeninės, taip tarsi ją pririšdamos.
- nejaugi reikės demonei aplaužyti ragučius? - kreivai šyptelėjo kiek lengviau atsikvėpdamas, kai akys atgavo normalią - melsvą - spalvą. Tuo pat metu jis prarado ir jam nebūdingą greitį bei jėgą. Bet tikslas buvo iš dalies pasiektas - demonė nukenksminta, bent jau trumpam.

Hera pajutusi ore sklaidant kiek stipresnę magiją, it mažos žiežirbos, ji lakstė aplink Christian'ą ir atrodė, jog panorėjęs, vaikinas galėtų čia viską padegti. Nors ir kaip norėjusi demonei padaryti kažką daugiau, ji tik demonstratyviai šyptelėjo taip, jog blykstelėjo jos baltų dantų gabaliukas naktyje ir žvelgė į C besikeičiančias akis, žvilgsnį, kuris pamažu vėl tapo žmogiško mėlynumo. It vandenynas - gilus ir nepažįstamas, kuriame Hera mėgdavo maudytis nuoga. Tokia, kokią ją sutvėrė gamta ir Liuciferis. - Tikrai manai, jog taip mane sulaikysi? Tu turbūt itin naivus, - demonės akys blyksteli ryškia, krauju pasruvusia liepsna būtent tuo metu, kai danguje pasirodo toks pat raudonas, blizgantis žaibas, kuris nusileidžia į tarpą tarp raganiaus ir demonės. Pastaroji, laikydamasi už raganiaus paspęstų spastų riešams, užkelia kojas virš galvos, stipriai jas prispaudžia pavėsinės sienos ir pasitelkdama savo antgamtišką jėga, išplėšia rankas iš jas surakinusių, akmeninių pančių. Jų likučiai pabirsta ant žemės, t.y. ant jos stovėjusio vaikino, kurį Hera dabar parverčia ant žemės ir juokdamasi, apsižergia. - Tu įdomus, bernužėli. Ką dar man parodysi? - viltingai, demonė kiek palenkia galvą link jo ir laukia tolesnių stebuklų.

Tik išgirdęs klausimą Chris kiek kilstelėjo antakius. Tik tada jis tikrai suvokė, kad ši demonė ne iš kelmo spirta. Demonė buvo kur kas stipresnė, nei jis tikėjosi. Ir štai, jis eilinį kartą nuvertino kitą asmenį. Jam ir vėl koją pakišo per lėta reakcija, o tai jį gerokai nervino. Mintyse ėmė regzti planus, kad reikės pasipildyti jėgos ir greičio suteikiančio gėralo atsargas, kurios šiuo metu, dėja, buvo tuščios. Christian nudribo ant žemės ir susiraukė nepatenkintas, kad ir vėl viskas apsivertė aukštyn kojom. Žiūrėjo į ją atsidusdamas, bet suvokė, kad ne laikas ir ne vieta jam skųstis dėl per lėtos savo reakcijos. Dabar jis ir vėl nutaisė savimi pasitikinčią šypsenėlę, kuri dažnai erzindavo aplinkinius. Dabar jau Christian nagai nepastebimai ėmė daryti pokyčius. Jie nežymiai pailgėjo, gal mažiau nei centimetrą, virto tarsi metaliniais ir baisiai aštriais. Raganius rankas uždėjo ant merginos šlaunų, kurias nebuvo sunku pasiekti, kai ji buvo jį apsižergusi.
- praradau motyvaciją, - pasakė jis trumpai, tuo pat metu stipriau suimdamas jos kojas ir tokiu būdu įsirėždamas nagais.
- galbūt aš nebenoriu, kad dingtumėte tuojau pat.. - žiūrėdamas jai į akis lėtai pirštais braukė palei jos kojas link savęs, lyg traukdamas ją artyn.

Niekuomet Hera nebuvo linkusi skriausti vampyrų ar raganų, o tuo labiau kitų demonų. Visuomet stengėsi būti kuo nuolankesnė šioms rasėm, bet juk pasitaikydavo visko - merginos karštas bei antgamtiškai žaižaruojantis temperamentas dažna pastodavo kelią. Tvardydavo ji savo pyktį kažkur viduje, kur pastarasis kunkuliuodavo kaip verdantis puodas ant įkaitintos viryklės, žydrosios liepsnos. - Nejaugi.. - merginos nagai lėtai, jai pasimėgaujant, sulindo atgal ir ji užvertusi galvą į dangų, stengėsi per daug nesimėgauti tuo skausmu, kurį jai suteikia demoniškų detalių atidengimas ir paslėpimas. Pats pilnas perversmas priversdavo jos vos plakančią širdį šokinėti kosminiu greičiu, išplėsdavo akis taip, jog atrodydavo, kad jos tuos išbėgs kaip šventas vanduo, visas kūnas drebėdavo daugiau stipriau nei žmogus pagautas stipriausio traukulių priepolio. Ir tokį skausmingą, žudantį procesą Hera dievindavo. O dar kai pajuto, kaip raganiaus nagai lėtai sulindo jai į šlaunis, demonė tik akies krašteliu nužvelgė vaikiną ir puse lūpų vyptelėdama, sukikeno. - Sakai praradai.. - pajutusi, kaip jos raudonas, lavos karštumo kraujas tykšta ant C kelnių, Hera ištiesia nugarą, bet greit pasvarsčiusi ją sulenkia taip, jog abiejų būtybių veidai tapo visai artimi, nė kiek netolimi kaip anksčiau. Demonės visai ilgi, mėnesienoje šviečiantys plaukai užkrito raganiui ant veido, bet ji pati į tai dėmesio nekreipė, nes tai jokio diskomforto neteikė.

Christian dabar kur kas atidžiau stebėjo merginą, nei iš pradžių. Matė, kaip jos demoniški nagai tarsi pranyksta, tuo tarpu jam pasirodė, kad tuo metu ji pati jautė kažką panašaus į orgazmą. Jam tai buvo neįprasta, bet tuo pačiu ir įdomu. Iki šiol nebuvo sutikęs tokios, kuri taip mėgautųsi skausmu.
- gal. - sumurmėjo jis.
- o gal tiesiog noriu matyti tavo skausmą.. - puse lūpų šyptelėjo, neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos akių, tuo pat metu toliau lėtai nagais braukė per jos kojas. Trumpam dirstelėjo į jos viliojančias lūpas ir akimirkai vėl suabejojo merginos būtimi. Kažkuo ji Chris'ą baisiai traukė, todėl vėl kilo mintis, kad ji - sukubė. Visgi iš jos sklindanti demoniška aura teigė jam viskai ką kitą.

Herai patiko būti ta, nuo kurios tvinkčioja oras, venose sustingsta sparčiai tekantis kraujas, galbūt net ląstelių vakuolės akimirkai nustoja pulsavusios.. Prie visko demonė buvo pratusi, įvairių reakcijų ji sukeldavo, o dažniausiai jos visos skirdavosi viena nuo kitos kaip diena ir naktis. Nuvijusi mintis apie galybę kažkur toleliau, bet ne taip, jog ją užmirštų, Hera pirštais perbraukia per raganiaus apatinę lūpą, po to stabteli. Prikandusi savo sodriąją bei prisirpusią, dabar jau pasitelkdama į pagalbą kad ir tą patį žmogiškąjį nagą, sutelkdama mažą jėgos antplūdį būtent į jį, sugeba vaikinui prarėžti ilgą, krauju pasruvusę žaizdelę ant dviejų raudonųjų brūkšniukų, kuriuos jis tikriausiai naudoja karštiems bučiniams. - Mielasis raganiau, ne jau visi kiti reikalai jau išgaravo iš tavosios galvelės? - prikišusi savo karštas lūpas, sukužda jam į ausį Hera ir kvepteli jvaikinui savo magiškojo oro , kad skausmas jam sukeltų ne mažesnį pasitenkinimą nei jai pačiai ar kitai demonei. Pastebėjusi, kaip raganiaus kraujas bėga ir nė neketina sustoti, mergina palenkia galvą ir liežuviu nulaižo vietas, ant kurių jis jau sugebėjo išbėgti, o šį darbą atlikusi be jokių priekaištų, kiek pakyla ir pasiekia lūpas. Nieko nelaukusi, įsisiurbia į pastarąsias ir it vampyrė, karšto, svaiginančio ir ekstazę teikiančio bučinio metu siurbia raganiaus kraują. Rankos įsirėmė į vaikino stiprius pečius nežinia ar dėl patogumo, o gal dėl to, jog jis nesugalvotų staigutėliai pabėgti.

Christian netraukė žvilgsnio nuo demonės. Jautė, kaip ji prilietė jo lūpas, iš pradžių švelniai, o po to pajuto skausmą, lyg kas būtų įpjovę. Bet tai raganiui sukėlė tik nežymią šypsenėlę. Tik išgirdęs jos tylų balsą lyg ir trumpam atsipeikėjo, susivokęs aplinkoje. Veikiausiai derėjo tęsti savo darbus ir tiesiog išprašyti iš čia demonę - kerus jis visada laikydavo svarbiausioje vietoje. Tačiau vos ne tą pačią akimirką jis ėmė jausti ne tik paprastą skausmą perrėžtoje lūpoje, bet keistą malonumą. Akimirkai jis stipriau spustelėjo jos kojas, lyg prarasdamas nuovoką ir bandydamas kažko įsikibti. Bet iš to 'pabudino' merginos liežuvis, kuriuo ji nulaižė iš Chriso lūpos srūvantį kraują.
- žinoma, juk neleisi iššvaistyti energijos šaltinio.. - tyliai sumurmėjo, bet Hera puikiai sugebėjo greitai jį užčiaupti. Pajutęs jos svaiginantį bučinį raganius negalėjo juo nesimėgauti. Keliom akimirkom jis visiškai užsimiršo, kad iš esmės nereikėtų jam prasidėti su demonėm, bet galėjo atrodyti, kad demonė jau buvo apsukusi vaikiną aplink pirštą. Vaikinas kiek atleido nagus ir dabar jau jo rankos gan švelniai nuslydo ant jos užpakaliuko. Bučiniu jis mėgavosi, gan greitai pavertė jį prancūzišku, bet Christian paprasčiausiai nebuvo pratęs, kad viskas būtų tik 'gerai'. Todėl arba pats viską sugadindavo, arba paskatindavo kitus tai padaryti laikui bėgant. Turbūt todėl vaikino ranka nuslydo per jos kūną, link kaklo ir kiek tvirčiau suėmęs jos kaklą atitraukė nuo savęs.
- nagi, brangute, juk negalima taip išnaudoti kitų savo reikmėms.. - kreivai šyptelėjo, turėdamas omeny siurbiamą kraują.

Jeigu demonė būtų labai norėjusi, jei josios siela būtų dar norėjusi pratęsti tą geidulingą, tarytumei nuodėmingą, žalčio spąstais apraizgytą bučinį, būtų dar labai lengvai bei vulgariai užčiaupusį vaikino burną. Bet dabar, kai jis ją lengvai stumtelėjo nuo to svaigulingo, žaižaruojančio kibirkštimis, saldaus jausmo, Hera tik tyliai, gyvūliškai urgztelėjo ir patenkinta tuo, ką sugebėjo iš raganiaus gauti, išlenkė nugaros raumenis tiesia linija. Taip stipriai, jog jie net priekaištaudami jėgos antplūdžio, sutraškėjo. Kelis kartus juos palankstė, perbėgo akimis per jau kiek apsnigusį paltą ir prunkštelėjo. Tuomet vėl iš aukštai žiūrėjo į Christian, kol josios dešiniosios rankos pirštai lėtai slinko vaikino marškinių apykakle, o toji buvo šiek tiek ištepta pačio jo krauju. - Kuo tu vardu, raganiau? - užklausia vyptelėdama puse savo žaviųjų lūpų ir akies mirktelėjimu, jau stovėjo ant kojų ramiai bei kiek sarkastiškai. Tvarkėsi susidraikiusius plaukus, paltą, kurio paskutinės sagos kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo išlysti iš joms skirtos skylutės. Atlikdama tik švaros misiją savo kūne, demonė pastebėjo ir krauju dėmes ant šlaunų, bet žaizdos net užmatyti nespėjo - ji užgijo dar prieš tai, kai Hera sugalvojo pakilti nuo raganiaus.

Christian įdėmiai stebėjo demonę vėl sukaupdamas dėmesį. Šiaip ar taip, demonai visada buvo pavojingi, kad ir kaip jis tai kartais norėdavo nuneigti, tai buvo skaudoka tiesa jam. Išgirdęs klausimą kiek prisimerkė. Abejojo, ar verta taip paprastai atsakyti, todėl kelias akimirkas patylėjo, kol ji staigiai atsistojo. Chris nenorom atsisėdo vėl dirstelėdamas į demonę. Trumpam vėl pajuto tą pavydą - greičio bei jėgos. Šį trūkumą jis ir laikė vienintele savo rūšies silpnybe, kitkuo jis negalėjo skųstis. Visgi dabar jis nusprendė viską daryti akivaizdžiai lėtai, neskubant. Todėl vien atsistoti nuo žemės jis užtruko ganėtinai ilgai. Atbula, kiek sušalusia ranka jis persibraukė per lūpas, mat kraujas vis dar nenustojo bėgti.
- Christian Jūsų paslaugos, miledi. - vaikinas kiek nusilenkė, kaip kad prieš porą amžių buvo įprasta daryti.
- o kaip aš Jus galėčiau vadinti? - kiek pernelyg mandagiai pasiteiravo, kad net pasirodė, kad jis kiek šaiposi.

Stebėdama monotonišką, kiek prislopintą jo judėjimą, Hera mąstė, ko gi šis raganius tokiu elgesiu siekia, bet demonė mintyse į tai greit numojo ranka. Jos visai nejaudino vaikino kažkokie galimi planai ar stiprūs vidiniai apmąstymai, bet panaudodama telepatinius sugebėjimus pajuto jo tą stiprų, šykščiai žalią, įsiraizgojusių raganiaus mntyse, pavydo jausmą. O tokie dalykai buvo Heros varikliukas - ji dievindavo kitų būtybių norą kuo daugiau sugebėti, norą pažinti pasaulį, kuris juos supa.. O gal net pačiam tapti tuo vieninteliu pasauliu.
- Christian, - iš kart susiraukia, nes vaikino vardas iš kart demonei asocijavosi su angeliškumu, gerumu bei tuo kvailu šventumu. Bet ne tokiu, kurį pati Hera propagavo - mergina garbino įvairias nekaltų žmonių krauju pasruvusias nelaimingųjų aukų apeigas, smilkalų kvapo prismilkusias orgijas. Visai ne tokį, kokį bet kas galėtų įsivaizduoti išgirdęs lengvo skambesio žodį "šventumas". Bet būtent tokiomis akimis Hera matė jį.
Nužvelgusi raganiaus mandagų nusilenkimą, nuo kurio aplink jį sujuda oro molekulės, demonė nusikvatoja. - Nereikia vaidinti kažko, kuo nesi, vaikine, - tai tarusi, Hera pastebi vis dar iš žaizdos tekantį aukos kraują. Pakraipiusi galvą, ji prisiartina, suima vaikiną už žandikaulio ir žvelgdama į tas gilias, priešais ją stūksančias akis - sušnabžda kažką tylutėliai. Kai skambesys nuskrieja aplink juos, atsimuša į pavėsines sienas, papučia aromatizuotas, šiltas vėjas, kuris ir išgydo tą žaizdelę taip, it jos net nebūtų buvę. Įkvėpusi keistojo kvapo, Hera trukteli save atgal ir nusišypso. - Aš - Hera, - prisistato.

Christian stebėjo demonės veido išraišką ir nė kiek nenustebo, kai Hera susiraukė jam ištarus savo vardą. Jis pats dažnai apie kitus spręsdavo tik iš vardų. Dažniausiai jie tikrai atspindėdavo bent dalį asmenybės. Bet niekada nemanė, kad jo vardas bent kiek parodo jį. Paprasčiausiai niekada nesilaikė visų krikščioniškųjų vertybių ir viso kito, o greičiau atvirkščiai - kitų galvose 'Christian' palikdavo kaip pikčiausią visų priešą. Šiaip ar taip, demonės reakcija jam patiko. Išgirdęs merginos skambų nusikvatojimą jam parodant puikias manieras, jis pats nežymiai šyptelėjo.
- kodėl nesu? Norite - tikėkite, norite - ne, bet pasiilgstu senų laikų, kuomet visa tai buvo įprasta. Vaidyba, melai, kurie atrodo visiems pateisinami ir malonūs, negi nežavu? - pasakė žvilgsniu tyrinėdamas merginą. Ilgai netruko, kol mergina suėmė jo žandikaulį. Chris kiek prisimerkė, bet nejudėjo ir nesipriešino. Netrukus pajuto magišką prisilietimą prie jo lūpų ir staigiai gyjančią žaizdą.
- nejaugi visada mėgstate ištaisyti tai, ką pridirbate? Esate pernelyg pedantiška, Hera, - sumurmėjo tarsi priekaištaudamas.

Raganiui užsiminus apie tuos laikus, kurie Heros atmintyje buvo įsirėžę dėl itin lengvo, pastovaus gyvenimo, tų kvailai pūstų suknelių bei prašmatnių vakarėlių. Niekada demonė nepamirš tų visų mirtingųjų, kurie ir tapo jos pirmosiomis, auksinėmis aukomis. Tų, kurių kraujas pirmasis užpildė Heros sielą, palietė sodriasia lūpas ir lėtai, trumpa gaida nutyso stemple. Žinoma, čia dabar stovėdama demonė nė neketino pasakoti savo minčių šiam vaikinui, kuris dabar į ją spoksojo su nežymiu susidomėjimu. - Jeigu pasiilgai tų laikų, vadi tau nepatinka naujovės? - Hera smarkiai prikando apatinę lūpą ir vėl, eilinį kartą apžvelgė apsnigusį sodą. Nuo jo pačio dvelkė mistiška senove, todėl iš kart demonė sugebėjo padaryti prielaidą, jog būtent dėl šių jausmų antplūdžio šitas raganius čia ir atsivilko. - Mėgstu kruopštumą, mano mielas drauge. Galbūt tai mano silpnybė, bet aš jau tavo kraujo nebenoriu - ne vampyrė vis dėl to esu, tai kam tau jį švaistyti? Juk būtų labai negražu, jeigu netyčiom čia ir numirtum, ar ne? - lengvai mostelėjusi ranka, Hera atrėmė nugara į šlapią pavėsinės sieną, kilstelėjo galvą kiek aukšteliau, jog galėtų matyti tą pilkšvą, it purviną, dangaus skliautą. Jos lūpos kiek prasižiojo, it gaudydamos deguonį, bet greit ir vėl užsičiaupė. - Taigi papasakok man, Christian, kokie tavo tikslai šiuose griuvėsiuose.

Išgirdęs klausimą Chris padarė trumpą pauzę. Tik šį kartą ne tyčia, o tiesiog tikrai turėjo apmąstyti, kaip tinkamai atsakyti.
- ne.. naujovės visada gerai, bet praeitį taip pat vertinu ir net jos pasiilgstu. šiais laikais viskas žymiai paprasčiau. Gauti tai, ką nori, gali pernelyg lengvai, o tai šiek tiek sumažina malonumą to siekti. Žinoma, iš kitos pusės permainos nėra blogai. Neslėpsiu, tai, kad moterys vilki vis mažiau ir mažiau rūbų man patinka, - puse lūpų šyptelėjo. Buvo užsižiūrėjęs tolyn, lyg kažką reikiamo radęs, bet išgirdęs Heros sekančius žodžius, netikėdamas kilstelėjo antakius ir pažvelgė į ją. Raganiaus savimeilė buvo kiek sutrikdyta.
- aš? Mirčiau nuo tavo rankos? - garsiai nusijuokė, lyg tai būtų vienas geresnių neseniai girdėtų bajerių.
- mergyt, pernelyg gerai apie save galvoji. - specialiai vėl pavartodamas žodį 'mergyt' vaikinas pašaipokai žvelgė į demonę.
- arba priešingai - mane nuvertini. Nejaugi tikrai manai, kad demonei atskleisiu savo planus? Jūs pernelyg pavojingos būtybės, siekančios naudos tik sau. Neslėpsiu, šias savybes vertinu, bet kartu ir niekada nepasitikėčiau tokiu, kuris bent kiek būtų panašus į mane naudos sau požiūriu ar nenuspėjamumu. - sumurmėjo jis vėl nusukdamas žvilgsnį nuo merginos. Visgi ji priminė jam, ko jis čia išties atvyko, o taip gaišti laiką buvo kiek neapgalvota..

- Keista, Christian, bet man kaip tik anksčiau buvo viską lengviau gauti, - kelis kartus cakteli liežuviu ir kiek nuobodžiaudama, nusižiovauja užsidengus burną delnu. - Dabar žmonės nebe tokie patiklūs, prisikaitę įvairios informacijos ir viso kito mėšlo. Juos sunkiau privilioti parduoti savo varganas, įvairių norų pripildytas sielas, - Hera išsišiepia prisimindama kiekvieną, kuriam padėdavo pasiekti tai, ko jie visada ir nori - laimę, pinigus, ar tiesiog galybę, kurią demonė suteikdavo labai lengvai. O kelio atgal, kvailiems mirtingiesiems ne bebuvo - jų sielos puvo giliai viduje, jiems to net nepastebint. Jie virto beširdėmis, mirčių taku keliaujančiomis pabaisomis. Ir nukeliavo į pragarą.
- Tiksliau tu turbūt mane nuvertini, - aiškiai matė, jog raganius visai nenutuokė nei kas ji per paukštė, skraidanti laisva kaip feniksas, o aiškinti demonė nė neketino - per didelis pliurpimas niekada prie nieko gero nepriveda.
Išgirdusi tą kvailą, ją labai erzinantį žodį "mergyt", Hera sugriežė savo baltais, spindinčiais dantimis ir kiek pasiraukė. Nepatiko jai, o kartotis Herai taipogi buvo labai ne prie širdies. Todėl kaip bausmę, demonė sutelkė minimalų jėgų srautą, nusiuntė vaikinui itin galingą, bet vis dėl to trumpalaikį virusą į protą, kuris užtemdė vieną iš svarbiausių raganiaus pojūčių - regėjimą.
- Tu velniškai teisus, jei turi proto suvokti, jog mes labai pavojingi. Bent jau tiek, - prisimena tuos laikus, sunkias, visomis prasmėmis alinančias treniruotes, kai pati demonė gyveno tik su daiktų lietimo gebėjimu. Jai tai visai patiko, nors gebėti regėti Herai visuomet buvo didelė privilegija bei malonumas.

Christian ramiai klausėsi merginos žodžių. Nors ir nepritarė jai, nusprendė nesiginčyti ir bent kartą patoleruoti kito nuomonę visiškai jos nenuneigiant. Jis ramiai ir kiek pašaipiai žvelgė į merginą, kol pajuto keistą jausmą galvoje. Chris užsimerkė, nuleido šiek tiek galvą ir ranka prilietė kaktą, iš pradžių gerai nesuprasdamas, kas nutiko. Bet tas nemalonus jausmas galvoje greit pasibaigė ir Chris vėl pakėlė galvą, atsimerkė... Tada jau sutriko. Buvo atsimerkęs, bet ničnieko nematė. Iš pradžių atrodė, kad sutriko ir vestibiuliarinis aparatas, kiek susvyravo, bet labai nežymiai. Tada atsikvėpė.
- negi tikrai nori taip nešvariai su manimi žaisti? - paklausė aiškiai ir garsiai. Bent jau prisiminė, kurioj vietoje maždaug buvo demonė, todėl gan ramiai, nors ir neitin tvirtais žingsniais žengė ton pusėn, kol tiesdamas ranką nagais gan švelniai užkliudė merginos pilvą. Vaikinas suprato viena - verčiau demonės nepaleisti tol, kol buvo praradęs regą. Greičiausiai anksčiau ar vėliau jis ir pats su tuo susitvarkytų, bet tai užtruktų ilgokai. Raganiaus ranka nuslydo demonės pilvu į šoną ir jis atsirėmė į sieną. Kita ranka atsidūrė kitoje Heros kūno pusėje, atremta į sieną, kuri šiuo metu davė jam šiokią tokią atramą. Tokiu būdu jis iš dalies įkalino demonę tarp savęs ir sienos. Tuščiu žvilgsniu jis žvelgė maždaug tiesiai, o tai buvo kiek virš demonės galvos. Įkvėpęs oro jis kaip niekad aštriai pajuto merginos svaiginantį kvapą.
- bus kažkokių sąlygų, ar taip nusprendei padaryti iš smagumo?