Medžiotojų trobelė

...

Vaikštinėdama kažkur aplinkeliais, vien todėl nes norėjo atsipalaiduoti ir šiaip pabūti aplinkoje, nes tas gaivaus oro efektas, jos galvą nuo nereikalingų minčių išvalydavo, leisdavo viską apmąstyt ir šiaip galvelę bei mintis atpalaiduodavo. Įsliūkinus vidun, ji susirangė ant čirškiančios kėdutės, kuri turbūt ne vieną amžių jau atitarnavo ir šiek tiek su baime nugriūti, ji tvirčiau įsirėmė į žemę kojomis. Nuleidusi akis žemėn, galvojo apie velniai žino ką ir demonstratyviai niūniavo melodiją.

Nežinia kaip čia tas Danielius atsirado ir ką jis čia veikė, bet vat kažkaip netyčiom užklydo jis čionais. tikriausiai slankiodamas kokiomis nuošaliomis vietomis taip būtų ir praėjęs pro šitą trobelę, tačiau jį patraukė tas niūniavimas, nes tiesiog jis jam kažką priminė. nesulaikęs savo smalsumo, neskubėdamas atidarė duris ir įžengė vidun apsižvalgydamas ir aišku, iš krt pamatydamas niūniuojančią merginą. Nors ji Danieliui ir atrodė pažįstama ar bent jau kažkur matyta, niekaip taip iš kart negalėjo atgaminti kur ją matė ir ar ankščiau buvo sutikęs. O dar tas, kad nelabai aiškiai matė tos merginos veidą

Vos mergina pakėlė galvą, Danielis aišku, atpažino Trinity. Tiesą pasakius nustebo, netgi labai nustebo išvydęs ją tokioje vietoje, kadangi tokios vietos jam tikrai nesisiejo su ja, tačiau nustebimo jo veide nebuvo matyti, kadangi per tiek metų Danielis buvo išmokės nerodyti jokių jausmų arba gerai juos nuslėpti, nors kiti tiesiog paagalvodavo, kad jis jų neturi. Na, bet nuo to tik jie patiem blogiau būdavo, ne Danieliui - Ką čia veikiu? Tau tai neturėtų labai rūpėtim o beto neturėtum būti labai nustebusi matydama mane tokioje vietoje. - vos šypteli lūpų kampučiais, bet vat net ta pati šypsena kažkokia pašaipoka gavosi, nu gi dar biškutuką tikriausiai neatsipeikėjo, kad čia nekoks paprastas žmogiūkštis, o Trinity - nors to pačio galėčiau paklausti tavęs, juk tave rečiau čia sutiksi. Taigi, ką tu čia veiki? - kilsteli antakį ir pajuda arčiau jos akimis bandydamas sugaut jos žvilgsnį, nes gi iš akučių daug ką sužinot galima.

o ko kito ji galėjo tikėtis iš Danielio. Vis dėlto juk jo tokia prigimtis, juk jis toli gražu ne angelas. Nors tikriausiai iš primo žvilgsnio galėtum taip pamanyti. Jo išvaida nei kiek neatspindėjo jo pačio. Nuo pat mažumės visi sakydavo, jog jis kaip angelas, na žinot, šviesūs plaukai, mielas veidas, na bet tai nei kiek nepakeitė to, kuo jis yra. Nors galbūt kartkartėmis, jis ir norėdavo, kad viskas būtų šiektiek kitaip.
- o tu geriau man pasakyk, kodėl tau turėtų rūpeti? - kilsteli antakį stebėdamas ją, vaikščiojančią primyn atgal, todėl Danieliui šmėstelėjo mintis, kad galbūt ji nervinasi, tik nesuprato dėl ko. Na galbūt vien dėl to, kad jis atsidūrė čia - Hmm.. pasislėpti. ar kai slėpiesi visada taip galžrsiai dainuoji? - paklausė, o lūpose šmėstelėjo tikros šypsenos pėdsakai - Man išeiti? - tiesiai šviesiai paklausia, na jeigu ji jau nori pabūti viena, jis paliks ją vieną, negi per prievartą čia bus. Vos girdimai atsidusęs nužvelgia ją, galiausiai sustodamas ties akimis ir pagalvodamas, jog dabar visai nenorėtų išeiti. Atvirkščiai, norėtų pasilikti su ja. aišku, pats save dabar Danielis tikino, jog visa tai tik dėl to, kad jie jau seniai nesimatė ir tiek

- ne! - suspigo taip greitai, vos išgirdusi užuominą apie išėjimą, tada atsikrenkštė bandydama įmituoti netyčinį surikimą ir šiek tiek susigėdus pratarė, - nedrąsu čia pasilikti vienai, - vos sugalvojo kur akis dėti, tad nukreipė jas į sukiužusį stalą kitame kambariuke, labiau primenančiame sandėliuką. - nežinau kodėl man rūpi. tiesiog rūpi ir tiek. - lyg bijodama pasakyti per daug numykė. - o dieve, tu girdėjai? - pasijutusi dar apgailėtiniau paklausė. Turbūt nieko blogesnio būti ir negalėjo, džiaugėsi kad bent jau neužtraukė tos kalėdinės melodijos, kuri visą parą skamba jos pustuštėje galvelėje, berods iš kokakolos reklamos. Dabar tiesiog negalėjusi sukoncentruoti minčių ties kažkuo kitu, ji akimis lakstė nuo jo veido lig kambarėlio sienų, aišku nenorėdama pasirodyti, kad šalia jo netenka kontrolės, ji ramiai nuleido akis, poto jas pakėlė ir sunėrusi pirštus ties keliais, žiūrėjo pro langą, kuriame vis labiau aiškėjo tamsos pėdsakai.

Išgirdęs tokią reakciją tik kilsteli antakius klausiamai žiūrėdamas į ją. - Nedrąsu vienai? Na jei rimtai, tai ne ką drąsiau turėtum jaustis ir su manimi. - šypsteli taip lyg apgailesdaudamas, na bet jis jau priprato, kad Trinity ne tokia kaip kiti žmonės, na gabūt ji tiesiog neturi to savisaugos inkstinkto, arba tiesiog Danielis nėra jau toks labai baisus. Nors iš itkro tai ir pats Danielis tuo savo baisumu abejoja - Taip aš girdėjau. Ir vien tik dėl to nusprendžiau čia užsukti. - šypteli iš jos sutrikimo ir priėjęs prie jos švelniai pirštais suėmęs jos smakrą kilsteli jį aukščiau norėdamas, jog ji pakeltų savo akutes į jį - Nebuvo ten taip blogai. Viskas ten buvo gerai, neturėtum dėl to labai jau rūpintis. - šypteli, nu gi nenori, kad ji čia labai jau nejaukiai jaustusi, o ir šiaip, nebuvo ten jau taip blogai kaip Trinity įsivaizduoja

Dabar tai kaip medį prarijus stovėjo ir leido anam ten glostinėti jos veiduką, žiūrėjo nebyliom akutėm, kurios kažin ką pranašavo ir nedrąsiai mirksėdama žiūrėjo į jį. - Tai turėtų mane bauginti? nes bent jau dabar nebaugina. Kažkodėl nesitiki, kad galėtum mane nuskriausti, - nors pati savo žodžiais menkai tikėjo, bet vylėsi kad jis neperėš jei gerklės čia, kur niekas jos niekada nerastų. - Tik nesakyk, kad negražiai niūniavau. gana miela melodija, rodos ir dėmesį prikausto, - sužybsino akutėmis lyg mini-žibintais ir už nugaros sukryžiavus rankas, kad nekiltų noras jo kaklo apsivyt, maigė jomis kažkaip keistai lyg ir bandydama užsiimt kažkokia veikla, kad nuo jo dėmesį nukreipt. Kad bent kažkiek tvardytųsi.

- O aš galėčiau. Tikrai galėčiau, tik kažin ar sugebėčiau. - šypteli, nu ir sugebėt jis sugebėtų čia gal tik gal truputuką ne taip išsireiškė - Supranti, nesinori skriaust tavęs. Na žinai, draugų neskriaudžiu. - mirkteli jai atsitraukdamas ir nusijuokia. Kažin koki čia iš jų draugai išeitų. - gražiai, gražiai ten viskas buvo. žinai, nenoriu užsitraukt tavo rūstybės, jei pasakyčiau jog kas nors ne taip buvo. - nusijuokia, nu gi paskui čia nutaisys tą piktą žvilgsniuką ir laidys juo jam žaibus - o dėl dėmesio tai tikriausiai, kad tu teisi. nors manau net jei bet ką čia dainuotum patrauktum dėmesį, nes tai gan neįprasta vieta dainuoti. - šypteli

- katik pasakei kad aš tau nulio vietoje ir kad tarp mūsų,.. kaip čia pasakyt. ai, nesvarbu,.. - numykė neaiškiai, turbūt per daug jau su tais jausmais vaikas įsivažiavo. - draugų? keista net girdėti tai iš TAVO lūpų, - užakcentavusi tą žodelį taip gailiai numykė, aišku dar su ironijos prieskoniu, mėgsta ir ji kartais pikckiškis pabūt. - kodėl neįprasta? tokiems kaip tu, ši vieta antri namai, tad kas čia neįprasto? - tokia kai nežiniukė užklausė. Nusukusi žvilgnsį nuo jo, kaip beišėjo abejingiau žengė žingsnį tolyn ir aišku kaip visada susifeilino vos ne išsitėkšdama prieš jį visu gražumu, nes kažkoks tai pabaisiukas medinis gulėjo jai prieš kojas ir ji kaip jau aišku, vos vos jo neužkliudė. Atsidusi, kad galėtų laisviau įkvėpti oro, ji atsisuko į jį, jau su švaresnėmis mintimis ir bandydama kažką geresnio sumastyt, pirštukais ėmė barbenti į sieną.

- Tai pratęsk savo mintį. Aš noriu išgirsti ir man svarbu. - lėtai atsisukęs į ją galima sakyt pareikalauja, kad pabaigtų sakyt. Na bent jau iš jo tono būtų galima taip sręsti - o ko tu nori? Kad sakyčiau jog tu man tiesiog atsitiktinė pažįstama? atsitiktinai sutiktas žmogus? - vos suraukęs kaktą su susierzinimo gaidele balse paklausia - tu manai, kad labai daug žinai apie tokius kaip aš? - kilsteli antakį, o balse vėl pasigirsta ta pašaipi gaidelė. nu negali jis kitaip, biškutuką nervai įsitempęs gi anas yra ir nieko čia jau nepadarysi.

- nieko negali būti. - pabaigė nors net tai norėjo pasakyti, galbūt jeigu išgirs iš jo, kad tikrai jam nieko nereiškia, jei pasidarys lengviau ir virpančios rankos nusileis žemėn, nesiekdamos jo širdies. - aš nieko nenoriu. man nesvarbu. - suniurzgė. - nepažįstu tavęs, viskas ką žinau, tai tavo vardas. nors ir nereikia pažinoti. - lyg ir piktai mestelėjo. - egoistų kietakakčių, tokių kaip tu, laabai daug. ir juos lengva atpažinti. - lyg ir bandydama jį įsiutinti pasakė. Baigusi blaškytis po klaikiai tvankią ir įtampos deginančią patalpą, ji sustojo priešais jį ir sumirksėju tankiomis blakstienomis, 'išmetusi' viliojančią šypsenėlę, leido jam mestelėti pašaipų ir gašlų žvilgsnį. tik viena.

- Ir vis dėlto tu klysti. Net labi klysti, kadangi toli gražu nesi man nulio vietoje. Bet juk tau tai nesvarbu, neįdomu ir t.t - na ir puiku, nes tu net nenorėtum manęs pažinti. tau tai visiškai neįdomu, nes tau visiškai ant manęs nusispjaut, tą jau supratau. - linkteli atsirendamas į stalą prie kurio stovėjo ir net nesuteikdamas pažvelgt į ją - Gerai, aš egoistas ir kietakaktis. Žinai esu girdėjęs daug daugiau apibūdinimų apie save, taigi šitie tavo žodžiai nei kiek nenustebino. - supranta Danielius, kad vat gali būt, jog Trinity kaip tik specialiai gali jį erzinti, tačiau vis dėlto stengiasi neprast kantrbės. pažvelgęs į tą jos išmestą šypsenėlę, mesteli šaltą žvilgsnį į jos akis, tarsi tai nei kiek jo neveiktų.

lyg ir pamanius, kad jis įsižeidė, vargšelė nesusivaldė ir puolė jo glėbin, taip stipriai gležnom rankelėm jį apkabindama, įsitempusi visa. Pakėlė akeles į jį ir įsisiurbė anam į lūpas, taip nedrąsiai ir šiltai, šiltai. Žinojo, kad to pasekmės gali reikšti, kad ji daugiau niekada jo nepamatys, bet graužti save kad neišdryso to padaryti, atrodė kur kas skaudžiau. Surizikavo. Atsitraukusi, pakėlė akis į j ir tokiu tyliu, užkimusiu balseliu prabilo, - aš noriu tave pažinti. visada norėjau. Apgailėtinai numykusi žodžius ir nenorėdama būti atstumta jo, ji pati atsitraukė ir atsuko jam nugarą, kad jis nematytų akyse suspindusių mažų krislelių. - tu nesi toks, kokį kątik tave apibūdinau. ir aš noriu žinoti, ką tau reiškiu. bet jeigu ruošiesi mane įskaudinti, tiesiog tylėk. - numykė vos tramdydama ašaras. ne čia ir ne prie jo, - galvojo.

Net nepastebėjo, kai ji puolė jo glėbin, o tai jau šiek tiek keista. na galbūt tik nespėjo susigaudyt čia tarp jos nuotaikų kaių, juk tik ką neseniai pyko ant jo. Pajutęs jos lūpas ant savų vis dėlto atsako į jos bučinį daug aistringiau negu, kad ji jį bučiavo - Trinity, viskas nėra taip paprasta kaip tau atrodo. Aš nesu toks, kokiu tu mane laikai ir iš tiesų, tu net nenorėtum manęs pažinti. - atsidūsta atsukdamas ją į save - ei, prašau, tik nereikia. - sumurma pamatęs ašaras jos akyse - aš nesiruošiu tavęs skaudinti. Aš nenoriu tavęs skaudinti. tiesiog, viskas nėra taip paprasta... - dar kartą tyliai pasako žiūrėdamas į ją.

Vargais negalais ašarytes sutramdė, nenorėjo prieš jį tokia verksnė pasirodyt, tai sukaupusi visą rimtį, pažvelgė į jį, - paaiškink man. viskas todėl nes mes skirtingi? ar todėl, kad tu skiriesi nuo manęs savo charakteriu arba prigimtimi? - paklausė vis žiūrėdama jam į akis, tai nuleisdama tai pakeldama akis. Blaškėsi tarp savų mocijų, bet suvokti ką jis nori pasakyti jai nepavyko. - aš noriu tave pažinti. nesvarbu kas slypi ten, - priartėjusi bedė pirštu jam į krūtinę. - jeigu tam man nejauti to, ką aš jaučiu tau, tiesiog pasakyk, - bandė supaprastinti situaciją.

- supranti vien dėl mūsų skirtumų dėl prigimties nebūrų raip lengva - atsidūsta, na gi dabar čia nelabai norėtų jai aiškint, bet nieko - Supranti, tu esi gera, miela, man patinkanti mergaičiukė visada einanti už gėrį. o aš visai kitoks. visiška priešingybė. - pasako nenuleisdamas akių nuo jos - Dabar tau nesvarbu, tačiau vėliau... vėliau gali daug kas pasikeisti. - atsidūsta, na juk nėr anas šventas, pamatys vat koks jis yra Trinity ir viskas, bijos kur nors sutikt - o ką tu jauti man? - paklausia kilstelėdamas antakį, na juk tik žinodamas ką ji jaučia sugebės teisingai atsakyti į jos klausimą.

Lyg ir pajutusi kažkokį pavojų, kuris galėtų iškilti ateityje, jiems būnant kartu, ji tyliai atsiduso. Vos vos girdimai. Užmerkė akis, kad galėtų blaiviau atsakyti į jo klausimą. - neišsiduoti, neišsiduoti, - skambėjo jos galvoje, kvailos mintys varančios iš proto. Lyg palaidos balos telkšančios jos galvoje ir neleidžiančios jam atsakyti. jeigu pasakytų, kad tas kažkas, ką ji jaučia yra meilė, jis turbūt išsigąstų ir viska pakryptų neregėtai bloga linkme, tad atsisukusi į jį ir šįkartą neslėpdama akių, pravėrė burną, - nesvarbu. tie skirtumai tarp mūsų iškastų duobę į kurią įkristume abu. neverta aukoti savos laimės, tai yra ne laimės, o gyvenimo, dėl to kad būtume laimingi. ir aš neabejoju kad būsi. aš tik klaida, galinti amžiams pakeisti tavo likimą. - be jokių emocijų ir blyškiu veidu išpylė žodžius.

Išklausęs jos atsitraukia ir nuėjęs prie lango pažvelgia pro jį atsukdamas jai nugarą - galbūt tu teisi. tau nei kiek nepatiktų toks gyvenimas kokį gyvenu aš, tačiau tik nesuprantu, kodėl tu taip darai, trinity? iš pradžių kalbi apie visai ką kitą, kad nori mane pažinti, o paskui, kad nieko iš manęs nebenori. žinai, galiu pamanyt, kad bandai žaisti su manimi. - atsidūsta, na tiesiog jam nepatinka visi šie jos žaidimai. Nes iš ties gali pamanyt, kad taip ir yra, tik Danielius, apakintas jos, tiesiog nenori to pripažinti. Juk tik su ja galėdavo pasistengti būti kitoks, bet rodos jai net to nereikia.

- nežaidžiu su tavimi. tiesiog manau, kad galbūt iš dalies tu teisus. beto jeigu kažkam būtų blogai, tai ne tik man, bet ir tau. mažiausia, ką noriu padaryti, tai pakenkti tau. nenoriu atimti iš tavęs šanso, rasto tokią kuri verta tavęs, tokią su kuria tu būtum laimingas, nors akimirkai. - dusliai numykė. - aš norėčiau, būti su tavimi, bet vien mintis, kad kasnors gali tau nutikti, - susigraudinusi nusuko akis žemėn. - drąsko mane iš vidaus... - pabaigė ir žengė žingsnį toliau nuo jo, norėjo suteikti jam daugiau erdvės. - aš noriu, kad tu būtum laimingas.

- žinoma, kad aš teisus. - sumurma vos girdimai, na juk turėtų džiaugtis dėl to, kad ji suprato jog tai jai gali nekaip baigtis ar ne? bet vat kažkodėl nesijautė labai jau laimingas - Tu negalėtum man niekaip pakenkti, Trinity. Vienintelis asmuo kurį čia reiktų nuo konors saugoti esi tu. Tu net neįsivaizduoji, kokia iš tiesų esi trapi. - atsidūsta, na juk dieve, ji tik žmogus ir tikriausiai nė nesupranta kokios būtybės ją supa - taip, aš nevertas tavęs. Tu man per gera. tau reikia kitokio. - atsidūsta - aš irgi noriu, kaad tu būtum laiminga. - pasako pažvelgdamas į ją, nes vat tikriausiai tik dėl to jis ir priverčia ją paleisti. tik dėl jos gerovės ir laimės.

kažkodėl nenorėjo jo paleisti ir nekažkodėl, bet tiesiog nenorėjo daugiau jo nematyti,arba matyt tik su kitomis. Na tom geresnėm, kurios galbūt jo gyvenimą pripildys laimės. Tokios, kurios ji niekada nebūtų galėjusi jam suteikti. Gal ir per daug ji sureikšmina tą meilę, na bent jau mintyse, bet turbūt ir būtų teisingiausia palikti jį, leisti jam eiti, nesilaikyti įsikabinus jo ir jo gyvenimo. Jis turi būti teisę laimingas ir idealizuodama tą meilę jam, ji turbūt tik pakenktų sau. Ilgai galvojo, ką jam pasakyti. Mintys sukosi aplink, tačiau atsitrenkusios į lūpas, tiesiog dingdavo ir aplinkui vėl įsiliepsnodavo svaiginanti tyla, varanti iš proto ir verčianti kilti abejones. - Aš žinau, na bent jau stengiuosi įsivaizduoti. Bet, nuo ko tavo manymu, mane reiktų saugoti? ar tai reiškia, kad tu bijai, jog nesugebėsi manęs apsaugoti? - kėlė bergždžias abejones. įdomu kodėl jai atrodė, kad jeigu jis visgi norėtų ją apsaugoti, netuščiažodžiautų ir tiesiog.. saugotų. o štai dabar, jis rodos nieko jei nejaučia ir krątosi tos atsakomybės, kurią užsikrautų jeigu būtų su ja.

Stebėjo ją, tarsi bandydamas išgirsti visas mintis dabar esančias jos galvoje. Iš tikrųjų tai norėtų tai sužinoti, tačiau net jei paklaustų ji tiesiog neatsakytų visos tiesos. Arba pasakytų tiesą, tačiau kai ką nuslėptų. na galima sakyti tai tas pats - Ką žinai? Tu tikriausiai nežinai nei pusės visko. O tave reikėtų saugoti nuo visų. tą nuo pat pradžių ar ir stengiuosi daryti. Tą patį vakarą kai susipažinome, tavo gyvenimas turėjo baigtis, Trinity. Bet tu... hmm.. tarsi apžavėjai, aš panorau tave pažinti. ir taip, po velnių, aš bijau, jog nesugebėsiu tavęs apsaugoti. Visų pirma nuo savęs, o paskui ir nuo kitų. - na jis tiesiog nori ją apsaugoti, kadangi jei jie susidėtų, tikriausiai tik viskas pablogė, kai kiti sužinotų, jog jie kartu. Na juk ji, silpna ir greitai pažeidžiama būtybė. O tikriausiai atsirastų ir tokių, kurie norėtų jam pakenkti ir aišku, lengviausias būdas būtų per ją. Jei kas nors jai ką nors padarytų, Danielis tikriausiai visą savo likusį ilgą gyvenimą tik ir kaltintų save dėl to. Nors visai neturėtų, dieve juk jis demonas. Bet vat trinity keistai jį veikia, kažkoks skystas pasidarė.