Traukinių bėgiai

Jau kurį laiką iš toli spindi kažkokie balti lopinėliai, kurie karts nuo karto sukruta, bet gana greit vėl atsistato į pradinę padėtį. Paėjėjęs arčiau ir įbedęs akis į tobulo baltumo kažkokius neaiškius daiktus iškart pasijunti kaip rojuje, bet užteks apie tai kalbėti. Taigi..Ant senų, surudijusių bėgių sėdi vaikinas su angelo sparnais lindinčiais iš už nugaros. Jis sėdi ir žiūri į tolį, nors taip nieko ir nemato. Kvailos mintys sklando jo galvoje. Jis mąsto apie viską, ko prisidirbo ir ko nebėra šansų atitaisyti. Nors viduje ir verda pyktis, bet išorėje to nematyti. Jis per 800 ir daugiau metų išmoko viską slėpti savyje. Nuleidžia akis į žemę ir vėl sėdi kaip suakmenėjęs tobulo grožio padaras iš sapno. Sapno, kurio išsipildymo lauktų kiekvienas.

Mergina ėjo jau gal kelis kilometrus tiktai traukinio bėgiais, kurie galima sakyti visą kelią ir vedė tik tiesiai. Nežinojo ji kodėl ji išvis kažkur eina ar kodėl tik bėgiais vaikšto, bet jia ir nerūpėjo, tiesiog matyt per mažai sekso gavo praeitą savaitę, vargšiukė... nejaugi niekas jai nebeduos? Kurgi ne, juk visada pati pasiima tai koks čia neduos. Užmačiusi kažkokį siluetą toliau ir netgi baltai švytinčius dalykelius prie jo ar jame, iškarto dar nesuprato kas ten todėl norėjo nueiti ir patikrinti. Gal tai koks vienišas vaikinas iš kurio lengvai galės pasipelnyti ir pasimėgauti juo. Ėjo nuleidusi galvą į bėgius, todėl priėjo gal net per arti, nes buvo iki vaikino telikę penki žingsniai kai ji pakėlė galvą ir suprato, kad tai angelas. Prikando lūpą, nes susivokė ką tik Koletė, kad ji net ne savo teritorijoje. Atsiduso labai tyliai ir sustingus tiesiog nužvelgė angelą, kuris tikrai buvo angeliškas ir neapsakomai gražus. Net pagalvojo, kad pateko į rojų, nes pirmą kartą ji mato angelą su išskleistais sparnais, kurie buvo taip pat neapsakomo grožio, bet deja.. juk žino ji, kad niekada į rojų nepatektų.

Norėjos būt vienam, norėjos kažkur dingt ir nebegrįžt, o gal užmigt giliam miegui, taip ir nebeatsikelt. Jautėsi taip sušiktai jog rodės gyvenimas, amžinas gyvenimas, nieko nevertas. Buvo užsisklendęs savyje ir nei matė, nei girdėjo kas dedas aplink. Bet visai netoliese jautė kažkieno akis. Akis įsmeigtas į jį, į jo sparnus. Deja, bet Nathan neatsistojo nors ir žinojo jog galėjo grėst pavojus tiek jam, tiek ir visiems kitiems gyvenantiems jo teritorijoje. Nepakėlė akių, tik prabilo švelniu, bet vyrišku, bei tiesiogine to žodžio prasme užburiančiu, balsu.
-Klausyk..Kad ir kas tu būtum-išeik.-akių pakelt nesugebėjo. Buvo labai išvargęs po visų treniruočių ir gyvenimo vargų. Lėtai pakėlė nuo žemės akmenėlį ir metė į tolį.
Tik tada buvo galima suprast jog jo krūtinė visiškai nuoga. Jis vilkėjo tik iki pusės. Jam trūko laisvės, o išskleidęs sparnus juto didelį malonumą, bet kaip jau supratoto to neužteko. Viena ranka pasirėmė galvą ir perbraukė sau per apšerkšnijusius nuo šalčio plaukus. Ant jo delno nukrito maža snaigutė ir ji privertė pakelt akis. Pasuko žvilgsnį į asmenį stovintį šalia. Iš kart suprato jog ji sucubė ir ji peržengė liniją.

Jinai buvo pakerėta jo grožio, nors gal ir atrodė tuo momentu, kad apsaulyje už jį gražesnių yra, bet kažkas net neleido jai taip galvoti. Jis buvo lyg angelas. O taip, jis juk ir buvo angelas, todėl Koletė negalėjo pradėti nei savo tam tikrų apžavėjimų ritualų, o poto įsitempimo į lovą, nei negalėjo gražiai su juo elgtis. Nors ir blogai nenorėjo, beto žinojo, kad jis būtų už ją stipresnis, todėl net ir baimės jausmą jautė jinai. Keista.. juk šiaip pati savimi visada pasitiki ir net prieš dievą jinai pašokinėt galėtų ir vidurinius pirštus pakaišioti anam, nebjotų. Vaikinu prabilus šypsena jai net pakilo, nors ne veide, tiesiog viduje, nes pati nebūtų leidusi sau šypsotis nuoširdžiai šiuo metu, prieš jos didžiausią priešą. Girdėjo ką jis pasakė ir, kad prašė, o gal greičiau liepė jai išeiti, bet ji nenorėjo niekur dingti, nes jis lyg magnetas ją traukė, o šiaip kojos norėjo dviejų dalykų. Vienas iš jų buvo tai atspardyti jį, o kitas bėgti kuo toliau. Bet nė vieno nesugebėjo įvykdyti. Stovėjo lyg įkalata į žemę ir žiūrėjo į jo kūną, o vėliau ir sparnus. Supratus, kad jis apgaliau pakėlė akis į ją, žvilgsniu pati sugavo jo žvilgsnį ir suspaudė lūpas, - Aš.. - nutilo nes net nežinojo ką norėjo pasakyti.

Nė pats nepajuto kai atsistojo priešais ją ir žiūrėjo į akis, kurios susitikusios abiems sužibėjo, o kai dar išgirdo jos balsą....
Tuo metu viskas, kas dar buvo likę aplink, išnyko.-Tu...-tyliai ištarė tą vieną menką žodelytį, kuris nuskambėgo gal per tyliai jog ji išgirstų. Ji galėjo tik skaityti iš jo lūpų.
"Sucubė.."-dar kart mintyse nuaidėjo jos rasės pavadinimas. Jis būtų pajutęs jei ji norėtų jam blogo, bet kaip bebūtų keista ji buvo pakerėta nors Nathan ir nebuvo įjungęs jokių vilionių, kuriuos galėtų ją net iš proto išvest.-Tu neturėtum čia būt.-išsprūdo pirmas normalus sakinys nuo pirmojo viens kito išvydimo šiame pasaulyje.
Nathan nesuskleidė sparnų, nes jam tąkart buvo nusispjaut ant pasaulio, nusispjaut ant šio miesto, ant visko. Jam net nebuvo noro gyvent, bet tik to neparodė nors tai buvo labai sunku. Gal ir atrodė jis silpnas, bet taip nebuvo. Jis visada siekė ir sieks savo tikslų ir atkeršys Russelams vienokiu ar kitokiu būdu. Bet mergina..Ko jai čia reikia? Kodėl ji nepuola? atmosfera buvo pripildyta milijonais klausymų, kurie nebetilpo jo galvoje, nes visos mintys sklandė aplink nepažįstamąją sucubę.

Jam atsiradus priešais ją jinai visa suvirpėjo, pati aišku negalėjo išsiaiškinti priežasties dėl jos to suvirpėjimo, tiesiog tikėjosi, kad vaikinas to nepastebėjo, nes tikriausiai pamanytų jog ji bijo, nors taip ir buvo.. Ji kažko bijojo, tik ne pačio jo, ne to, kad jis ją galėtų sužeisti, nors tai ir buvo susije su juo. žiūrėjo vaikinui į akis, tada lėtai nuleido galvą, bet negalėjo ilgai ištverti žiūrėdama tik į akmenukus ant traukinio bėgių, todėl vėl lėtai pakėlė galvą ir užkliuvo akimis už jo lūpų, kai jos galvoje pasirodė vaizdiniai kaip ji jam dabar įsisiurbe į lūpas. Bet tik greitai nusipurtė nuo tokių vaizdinių, nes jinai gal taip ir pasielgtų su bet kuriuo eiliniu, bet jis buvo gerietis, angelas, o ji visiškai kitokia ir tikriausiai jis ją nudėtų jeigu ji šitaip pasielgtų. Išgirdus ir vėl jo nuostabų, pakerintį balsą nurijo gumulą užstrigusį gerklėje ir pagaliau žvilgsnį dakėlė iki jo akių, - Neturėčiau. - sutikdama su juo lėtai papurtė galvą. O tada prisimerkė ir jau norėjo trenkti sau, nes pastebėjo, kad visi jos veiksmai sulėtėjo. Matyt per daug matrixos prisižiūrėjo mergaitė. Suspaudė dar stipriau savo lūpas ir žiūrėjo į jį, jautė kaip kažkas vėl jai liepė bėgti, bet ne, jinai čia stovėjo ir žiūrėjo jam į akis, kartais žvilgsnį užmesdama į jo nuostabius sparnus, kurie lyg švytėjo nuo baltumo, o ji tenorėjo juos paliesti.

Kad ir kaip norėjo žengti artyn jos bent mažą žingsnelį, bet nepajudėjo iš vietos. Mintimis prislinko arčiau. Ji buvo kerinčio grožio, jos balsas užburė jo mintis, bet jis negalėjo pasiduot. Mintys grįžo į jo kūną.-Tau reikia iš čia išeit.-vėl prabilo išlaužęs nenugalimas duris, kurios neleido atstumt merginos.-Tu sucubė.-jau trečią kart apie tai užsiminė. Jei ne mintyse, tai realybėje. Dabar pat jis galėjo ją užmušt, paskerst ar perplėšt pusiau, bet jis to nepadarė. Jis pyko ant viso pasaulio, bet ne jos. Kas vyksta? Gal ir ji turi kažkokių galių, kurios net jį, angelą veikia? Ne. Taip negali būt. Jis be galo norėjo susipažint su ta deive stovinčia šalia, bet nenorėjo būti išprievartautas. O jeigu ta mergina taip apžavi kiekvieną ir tada patiria malonumą? Gal ji visais taip naudojasi? Papurtė galvą, nes tie įkyrūs klausymai pernelyg stipriai užgulė jo pečius.
Sparnai nežymiai sujudėjo. Gana stiprus vėjas tėškėsi į Nathanielį ir iš vieno, tobulos išvaizdos, neįkainojamo sparno, atsilaisvinusi plunksnelė pakilo į orą. Ji buvo tokia menkutė, o ant jo kūno atrodė galinga. Nathanielis vis dar neatitraukė žvilgsnio nuo merginos angelišku veidu.
Suletėjus vėjui plunksna pamažu pradėjo leistis iš aukštybių žemyn. Kažkas jam nedavė ramybės, jis norėjo tą merginą apsaugot nors ji ir Russelų palikuonis, bet tuo pačiu ir negalėjo, nes taip išduotų Silverheardų kartą.
Plunksna..Baltos spalvos..Menka..Lėtai leidosi merginos link.

Girdėjo ji kiekvieną jo žodelį, nes to balso tiesiog nebuvo įmanoma praleisti pro ausis, jis buvo toks pat kaip ir pats vaikinas - angeliškas. Žvelgė vaikinui tiesiai į akis ir norėjo sužinoti jo vardą, norėjo sužinoti apie jį daug daugiau, bet negalėjo ir pirmą kartą pasijuto beviltiškai. Pirmą kartą net pradėjo savęs nemėgti kai išgirdo iš jo lūpų, kad ji sucubė. Tai buvo beveik toks pats jausmas kaip ir tada kai primą kartą tai suvokė, bet žymiai stipresnis. Suspaudė jinai kumščius ir tiesiog nežinojo ką jam atsakyti ar ką padaryti. Viduje kažkur vis dar buvo ta geroji Colettė kuri užrakinta po milijonu užraktų ir tikrai C' neleis pasirodyti jai. Pamačiusi plunksną kuri buvo vėjo išpusta iš jo sparnų tiesiog stebėjo tą plunksną, o kai ji pradėjo lėtai leistis ant jos, mergina kiek pasijautė saugesnė prie jo ir pajuto šilumą. Kai plunksna buvo nusileidus kažkur iki jos veido ją suėmė pištais ir akimirka lyg sustojo viskas, o jos veide pasirodė plati šypsena, lyg mažo vaiko gavusio saldainį. Jinai apsuko plunksną tarp savo pirštų ir žvelgė į ją, o tada pažvelgė į jį, - Tu angelas, - vis dar su ta pačia šypsena veide pasakė, bet viskas įvyko labai staigiai, viskas beveik taip pat kaip ir tuose dramatiškuose filmuose kai akimirka susigadina nes žmogus suvoke tiesą. Staiga pradingo šypsena iš jos veido, ji nuleido plunksną, nors ir nepaleido jos iš rankų, o pačios kojos žengė kelis žingsnius atgal nuo jos ir ją vėl užplūdo baimė. Ji nuleido akis ir jautėsi vėl baviltiškai.

Tik tada kai plunksna prigludo prie jos odos-jis pažvelgė į ją. Kartais jis nekentė savęs. Jis nenorėjo būt angelu, bet tai buvo numayto to, kas suteikė jam šią galią. Daug asmenų norėtų būt jo vietoje, bet dabar viskas kitaip..Nuotaikų kaitos jos veide jį žudė iš vidaus. Ta šypsena, kuri tikriausiai priversdavo kiekvieną vaikiną ištirpti, praskaidrino jo sušiktą gyvenimą, pilną skausmo, kanių, kitų padarų ašarų, maldavimų, atsakomybės. Jis šalia jautėsi laisvas kaip paukštis. Iš dalies jis buvo panašus į paukštį:jis galėjo skrist, jis galėjo ištyrinėt dangų, debesis, bet jis pavydėjo kitokios laisvės žmonėms. Vėl pasibeldęs į jo kūną merginos balsą privertė jo kūną suvirpėt. Tokį jausmą juto pirmą kart per aštuonis šimtus trisdešimt keturis metus. Jis nežinojo ką tas jausmas reiškia. Širdis virpėjo, tuksėjo ir dar kažką darė nors tai ir nebuvo gyvybiškai svarbus procesas.-Taip. Aš angelas.-tyliai ištarė, bet visai savimi nesididžiuodamas. Nuleidus jai galvą-Nathanielis ištiesė ranką link jos veiduko ir suėmęs už smakriuko nežymiai kilstelėjo veidą, bet staigiai kaip žaibas atitraukė ranką. Ne. Jam nederėtų jos liest. Tai gali būt Russelų spastai. Kažkas nepaaiškinamo veikė tarp judviejų. Bet juk jis būtų pajutęs jei tai nebūtų tikra, jis niekada nepajustų kažko tokio bloga norinčiui asmeniui.
Labai menkai papurtė ir nuleido galvą. Paskutinės tos nakties snaigės nukrito ant žvyruoto keliuko šalia traukinio bėgių.
"Ne ne ne ne..."-mintyse kartojo šiuos žodžius besistengdamas įtikinti save atsipeikėti, bet deja...

Kruptelėjo dar kartą jinai kai jis patvirtino, jog yra angelas. Taip, tai jau buvo akiviazdu, bet ji troško, kad jis būtų tiesiog paprastas žmogus, nors gal ir ne troško to, nes jis tiesiog buvo angelas, ir kaip būtų galima nenorėti tokio? Jau Colettė net užsimanė nušokti nuo kokio šimtaaukščio dangoraižio, nes ją kankina visi šitie klausimai susiję su juo, kodėl ji taip jaučiasi šalia jo ir kodėl ir jis taip keistai elgiasi ir visi kiti reikalai susivėlę jos galvoje kurie nedavė jai ramybės. Jam kilstelėjus jos veiduką, o poto atšokus jai nuriedėjo ašara. Ir kaip ji manė prieš jam pastebint tai užsisuko ir tiesiog pažvelgė į tolį. Dabar viduje ji talžė save ir rėkė ant savęs. Ir dar ta nelemta ašara kuri privertė dar labiau jai savęs nekęsti už tai kas esa. Tenorėjo dabar, kad angelas ją suplėšytų į gabaliukus, tiesa pasakius, ji to ir telaukė. Laukė kol pasirodys kerštas jo akyse ir jis tiesiog užsidegs noru ją nužudyti, nes tai jai padėtų irgi. Padėtų tiesiog pabėgti nuo jo ar taip pat pradėti jo nekęsti, kaip ir visų kitų geručių padarėlių.

Pradėjo keikti save visais kokiais tik moka žodžiais, o jų moka daug. Ašara. Vėl. Visas pasaulis paremtas skausmu ir ašaromis. Kodėl jis viską privalėjo sugadint? O gal tai pradžia? Gal dabar kažkas puls jį ir persmeigs? Bet tiesa, nuo to jis nemirtų nors jis neprieštarautų. -Aš..-prabilo.-At..-užsikirto balsas. Nurijo pilną nevilties gumulą ir vėl prabilo.:atsiprašau.-gana tyliai sušnabždėjo. Pirmą kart savo ilgame ir nuobodžiame gyvenime, paskirtame ruoštis karui prieš Russelus, jis atsiprašė vieno jų. Vieno beširdžių padarų. Bet ji verkė.
Nepakeliamas skausmas persmelkė krūtinę. Jis stiprus, jis liks stiprus ir neparodys ką jaučia. Jis keliais žingsniais priartėjo prie merginos ir Pridėjo rankutę jai prie skruosto. Tada lėtai nubraukė ašaros paliktus pėdsakus nuo švelnios, lygios jos odos. Jis angelas ir jis privalo būti visiems geras, neskaitant Russelų, bet ji buvo kitokia. Tai klaida. Gal ji ne tas apie ką jis galvojo. Jusdamos merginos šilumą labai nežymiai nusišypsojo. Jo veide ilgą laiko tarpą stypsojusi nerimo mina, pamažele dingo, bet nevisai. Ji atrodė kaip trapi porceleninė lėlytė, ką tik iš fabrikėlio, bet tuo pačiu ir tikriausias asmuo, kokį jam teko matyt.

Stovėjo, nusisukus nuo jo ir tiesiog žiūrėjo į tolumą, nors neiko ji ten nematė. Tikriausiai todėl, kad nenorėjo dabar nieko kito matyti tik jį. Jo tobulą kūną, angelišką veidą, sparnus, ir net tas pačias lūpas kuriom neikada neatsispirtų jei tik žinotų, kad jai būtų leidžiama jį bučiuoti kiek tik panorėtų. Jam ištarus tą stebuklingą žodį, na, taip, aišku visi jo ištarti žodžiai buvo lyg stebuklingi, bet šitas tikriausiai nuskambėjęs iš bet kurio lūpų ir jeigu dar nuoširdžiai būna stebuklingas žodis. Jis atsiprašė, o ji tik dar labiau puolė į neviltį, nežinojo ką daryti. Jei tik turėtų pati durklą su kuriuo nužudomi toki kaip ji iškartų duotų jam, kad jis galėtų ją persmeigti. Nors žinoma mano Colettė, kad jis vieną tokį durklą tikrai turėtų turėti, juk jam ne ypač patinka sekso demonai, toki kaip ji. Jam prisilietus ir vėl ji suvirpėjo visa, tai beprotiška, nes niekada šitaip nevirpėjo nuo kažkieno prisilietimų, o dabar nuo kažkokio nepažįstamo angelo, kuris priverčia ją šitaip jaustis, kaip niekada nemanė jog jausis. Atsisuko į jį ir vėl pažvelgus į jį sugniaužė tą plunksną kurią laikė delne ir prisimerkė, - Kodėl nenužudai manęs? Nužudyk, greičiau, ko tu lauki?! - prad4jo isterikuodamai r4kti ant jo, nebesivalde jau ji daugiau. Iš pykčio seniau kitus pati žudydavo ar kankindavo, bet tikriausiai tai nebuvo pyktis, nes dabar pati norėjo tiesiog, kad ją nužudytų. Ji tikriausiai net nepsipriešintų.

Nėra žodžių apibūdinti jo jausmus stovint šalia. Tikriausiai gavęs laisvę ir jei galėtų jis ją bent pabučiuot-išprotėtų, nes jis niekada taip nesielgė, niekada nesijautė taip kvailai, bet jam ir nerūpėjo kas dedasi aplink. Visas dėmesys buvo sutelktas į tyro grožio merginą. Patraukė ranką jai nuo skruosto, kai ji pradėjo ant jo rėkt. Kad ir kaip jam tai nepatiko, bet jis neįstengė už tai ant jos pykti. Nors jis galėjo. Jis galėjo dabar pat pražudyti ją miriop, bet nepadarė. Bet kodėl? Nurimus jos balsui, Nathan leido sau pažvelgt vėl jai į akis.-Aš negaliu..-labai tyliai sušnibždėjo. Sudrebėjo jo lūpos nuo šalčio. Jis jautėsi apmiręs, nesugebantis būti tuo, kas esą.-Nurimk.-kiek drąsiau ištarė šį aiškų žodį.-Aš tavęs nežudysiu. Aš negaliu.-užtikrintai pasakė ir suėmęs jai už pečių nestipriai krestelėjo. Tada atleido rankas, nes nenorėjo jos nervinti savo prisilietimais. Ji tikriausiai jo bijo, nekenčia, pati notėtų jį pražudyt, bet gal tai ne jos galioms.
-Gali eiti namo. Pažadu, niekas nesužinos jog čia buvai.-linktelėjo suledėjusią nuo minčių galvą. -Kodėl tu nesistengi manęs sužeisti? Juk žinai jog galėtum.-gana ramiai šnabždėjo. Jo balsas stengėsi nuramint tobuląją princesę stovinčią priešais ir žudančią jį savo žvilgsniu sklidinu skausmo.

Kai nustojo rėkti ji bandė susikaupti ir tiesiog neapsižliumbti dabar kaip maža mergaitė, nes žino, kad tai tikrai sugebėtų, nes viskas ją varė į neviltį dabar. Jam pasakius, kad jis negali tik papurtė savo galvą bandydama susivokti kodėl, ji bandė susivokti kodėl ir ji negali nieko jam padaryti. Tylėjo ir toliau klausėsi jo, o jo krestelėta kiek susiraukė, jos visiškai neerzino tai, kad jis ją purto, juk kitiem ji savęs krestelėti neleistų, tiesiog pritrėkštų vietoje už tokį elgesį, bet net to angelo krestelėjimas jai patiko. Jai patiko viskas susiję su juo, net ir faktas, kad jis angelas. Tiesiog ji sau pati nepatiko, nepatiko už tai kas ji yra. Dar kartą papurtė galvą kai jis pasakė jog ji gali eiti namo ir užsimerkė trumpam. Atmerkus akis vėl pažvelgė į jį ir jau eilinį kartą papurtė savo blondinišką galvelę, - Aš negaliu išeiti, nenoriu, ir nesistengiu tavęs sužeisti ir nesistengsiu nes nesugebėčiau, - suvirpėjo jos lūpa, bet padėkojo velniui, kad nė viena neišriedėjo, nes spėjo laiku susilaikyti ir pasistengti išlikti stipresne negu dabar yra.
- Tu juk pats galėtai mane vienu rankos judesiu nudėti, tai kodėl sakai, kad negali? - dar taip pat isteriškai pakalusė, bet jau nebe rėkdama ant jo.

Tylėjo kol ji ištarė paskutinius žodžius.-Na nepergyvenk. Viskas bus gerai. Niekas nesužinos apie tavo buvimą šiose vietovėse.-linktelėjo galvą. Norėjo priglaust ją prie savo krūtinės, bet tikriausiai tai būtų gana savanaudiška. Bet kodėl ji verkė?-Bet tau gresia pavojus.-tyliai ištarė žodžius ir apsidairė aplink. Nė gyvos dvasios.-Tu negali čia būt, tave gali sužesit, o dar blogiau-nužudyt.-Aš galėčiau, bet aš tavęs nė nesužeisiu.-Tu gali ramiai pasišalint iš čia ir pamirš mano egzistenciją visiems laikams.-nė pats nepatikėjo tuo ką pasakė. Jis negalėjo patikėt tuo, kad Russėlų šeimos narė netrokšta Nathan'o mirties. Tai jį apstulbino

Purtė jinai galvą kol galiausiai vėl šiek tiek apsiramino ir dabar jau pažiūrėjo į jo baltesnius net už sniegą sparnus. Na taip, juk žinoma jo sparnų tai niekas neapmyš, kaip sniegą apmyža šunys, todėl matyt jie toki ir balti. Atsiduso jinai ir tenorėjo dabar būti jo glėbyje, bet žinojo, kad taip negalima, tai draudžiama ir tai net nelogiška, nes jie turėtų vienas kito nekęsti. Ir išviso ji negalėjo aptikėti, kad jis dar jos nenužudė ir, kad jis sako jog to nedarys. Išgirdus, kad jai gresia pavojus tik prunkštelėjo, - Aš stoviu šalia tavęs, žinau, kad man pavojinga tai, bet aš nežadu išeiti ir tiesiog pamiršti tavo egzistenciją... - nutilo ir vėl nukreipė žvilgsnį į jo akis, - Bent jau iki tol kol tu man nepasakysi kodėl tuojau pat manęs neužmuši ir kodėl sakai, kad to nedarysi, juk toki kaip aš tikriausiai daug tau pakenkė... - linksėjo, jinai lyg ir norėj, kad vaikinas pradėtų jos nekęsti, nes jai taip lengviau apsidarytų, - Tu angelas, tu ... - prisimerkė ir supanikavo, jinai daug girdėjo apie angelus ir žinojo, kad vienas iš jų buvo lyg ir visų geriečių vadas, Silverheard. Vienintelis palikuonis telikęs jų. Papurtė galvą, nenorėjo manyt, kad jis ri gali būti juo.

Mergina purtė galvą kaip veikiama kažkokių traukulių, bet jam buvo visvien. Jis pirmąsyk matė merginą, kuri jį pakerėjo ir dar iki dabar laiko jį burtų pilname žvilgsnyje.-Taip.Russelai labai daug pakenkė mūsų šeimai ir už tai kažkada jie gaus atlygį. Jei norėčiau-būčiau juos išžudęs pamažu, skausmingai, lėtai, bet aš to nepadariau.-nukirto sakinį pakeisdamas tobulą intonaciją.-Tau tereikia žinot jog aš tavęs nežudysiu. Aš tiesiog negalėčiau. Gal būtent dabar tau atrodau silpnas kaip mažas vaikas, bet man visiškai nesvarbu ką apie mane manai. Geriau pasakyk man, kodėl tu vis dar čia? Kodėl nepabėgai supratus jog aš angelas? ...angelas.-papurtė galvą ištardamas vieną vienintelį žodį, nuo kurio kiti žodžiai tiesiog nubyrėjo. Jis jau buvo bepradedąs galvoti apie savo garbingo vado vardo atsisakymą, bet negalėjo būtent dabar palikti savo žmonių, nes taip pasmergtų juos miriop.-O tu sucubė. Tikriausiai didžiuojiesi tokia būdama. Nedaug teko apie juos girdėt, bet iš savo tėvų, dar prieš Russelų ir Silverheardų karą, teko klausyt pasakojimų. Ach..Atsiprašau, jei savo kalbom tave baigiu numarint iš nuobodulio.-vienas lūpų kamputis menkai kilstelėjo, bet tas šypsnis nepakeitė jo nuomonės apie būtent šią akimirką.

Jam pradėjus kalbėt apie išžudymus vėl atsitraukė nuo jo vienu žingsniu, taip juk ji ir priklausė Russelų pusei, taigi, kad ir vaikinas sakė jog jos nežudys, bet jei kažkada žudys Russelus, tai ir ją, taigi tikriausiai neverta buvo Coletei juo tikėti. Tada išgirdus klausimus skirtus jai tiesiog truktelėjo pečiais, - Žinok, net nežinau kodėl aš vis dar čia, rizikuodama savo gyvybe stoviu prieš tave kuris ruošiasi išžudyti visus kaip jūs sakote blogiečius, - prunkštelėjo, nebegalėjo apsiduoti savo gerajai pusej, negalėjo tiesiog būti prie jo, ji bijojo. - Ir ne, aš visiškai nesididžiuoju būdama Sucube, - labai tyliai, vos įgirdimai sumurmėjo sau panosėje ir tada tiesiog apsisuko ir žengė kelis lėtus žingsnius, šitaip galvodama kada jis smeigs durklą jai į nugarą lėtai ėjo bėgiais.

Ji pasikeitė jo akyse ir ta kita pusė, nebuvo jam labai prie širdies. Jis tikėjos jog tai tik vaidyba, bet gyliai širdyje taip nemanė. Stovėjo kaip įbestas ir nė nejudėjo. Stebėjo kaip pamažu ji tolsta. Širdyje vėl viskas apsivertė. Nelabai žinojo kaip elgtis.-Tu tikriausiai nė nežinai tikrosios savo šeimos istorijos.-veide atsirado paniekinama šypsena.-Tikriausiai jos nė nesužinosi.-sumurmėjo ir pasisuko profilio į tolimą mišką. O Nathanielis nė nesiruošė jai kažką daryt.-Išeik iš mano ribų.-girdimai jai bei ryžtingai pasakė. Jis nenorėjo matyt jos čia, nes ji ir buvo priešė, kad ir kaip sunku būtų save tuo įtikinti.
Jis atrado norą sužinot daug daugiau apie Russelų kiekvieną rasę, surasti jų silpnybių ir atkeršyt, kad ir kiek kraujo tai kainuos.

Jam prabilus tuo, kad ir jau gal piktesniu ar griežtesniu tonu, bet vistiek angelišku, apie jos šeimos istoriją sulėtino žingsnį. Prunkštelėjo, juk ji žinojo tikrąją istoriją, nenorėjo klausyti kažkokių angelo sapalionių, gal net melo. Bet tada pagalvojo ar jis meluotų jei yra angelas ir sustojo. Nors ir pasakė is, kad išeitų iš jo ribų ji neklausė jo ir apsisuko, - Kokią istoriją? - kilstelėjo antakį ir akimirksniu atsidūrė preišais jį, bet vėl pamačius jo viedą tik sutriko ir nuleido galvą. Visa virpėjo dabar, ji bijojo jo, ji nenorėjo, kad jis ir išžudytų jos šeimą, nors žino, kad jos šeima laisvai išžudytų jojo. Seniau ir pati taip būtų padarius, bet dabar susitiko jį ir nė minutei negali pagalvoti apie kažkieno kito nuskriaudimą šiuo metu/

Jai atsidurus priešais, nė kiek nesutriko. Gana pasipiktinusiu žvilgsniu pažvelgė į ją.-Net nemanau pasakot, nes žinau, jog tau visvien. Tau yra įkalta į galvą melaginga istorija, nes jei tai nebūtų melas-jūs nebūtumėte taip pasielgę su mano šeima.-atsitraukė nuo jos. Norėjo justi atstumą, nes per daug norų plytėjo jo galvoje kai ji buvo visai šalia.
Atsirėmė į aprūdijusią seno traukinio sieną ir toliau žvelgė į tolį nors nebuvo matyti nieko traukiančio akį. Dabar jam buvo visvien ką ji žada su juo daryt. Nors ir pasmeigt su kokiu senos raganos užkerėtųdurklu nors jo burtai neveikia.-Dabar jau gali apsisukti ir eiti, nes nė žodžio iš manęs nebeišpeši.-labai rimtai pasakė, nė nepažvelgęs jai į akis nors tai daryt buvo labai sunku.

- Man nevisvien, jei būtų visvien aš dabar nestovėčiau priešais tave ir nešnekėčiau su tavim o seniai būčiau dingus, o gal bandžius tave nudėt, - pavartė akis, taip vėl nekokia ji pasirodė. Visos blogos savybės jos pradėjo lysti. Žiūrėjo į jį, tada nuleido į dar delne suspaustą jo sparnų plunksną ir suspaudė lūpas, o poto vėl pakėlė akutes į jo veidą.
- Aš niekuo tavo šeimai nesu pakenkus, - papurtė galvą, - Nevisi mes toki... - paprieštaravo pati sau, nes žinojo, kad bet kuris blogietis laisvai nudėtų angelą, elfą ar žmogų. Tada pabandė Coletė susikaupti, bet nepavyko, nebegalėjo ji daugiau ištverti, - Niekur neisiu, nes privalau tai padaryti, privalau pasielgti taip kaip elgtūsi Sucubė, juk aš tokia ir esu, tiesa? - ironiškai nusijuokė, o tada įsisiurbė jam į lūpas. Norėjo grubiai jį bučiuoti nuo pat pradžių, bet vos prisilietus prie jo lūpų išsilydė mergaitė, todėl tik švelniai priglaudė savas lūpas prie jojo.

-Na tai žudyk. Nesipriešinsiu. Daryk ką nori, man visvien. Supranti? Man VISVIEN.-aiškiai, vos ne paraidžiui ištarė paskutinį žodį, kuris iš dalies reiškė melą.-Aš žinau, bet tu elgiesi kaip viena jų, nes tu tokia ir esi. Tu nesi ge....-tuščias jos kalbas nutraukė jos bučinys. Išpradžių tik jautė švelnias jos lūpas, kurios ritmingai judėjo su jojo lūpomis, bet kodėl? Kodėl jis jai atsakė į bučinį? Iškilus tam klausymui mintyse, Nathanielis atstūmė ją. Įrėmė rankas jai į krūtinę, jog jai neliktų jokių šansų tęsti jo medžioklės.-Jei tau reikalingas sexo partneris susirask jį savo namų teritorijoje.-nors ir sunkiai, bet piktokai išrėžė tą sakinį. Jis nenorėjo jog juo pasinaudotų ir dingtų nors nebūtų jis pernelyg ir nuskriaustas.

Iš pradžių pajutusi jo atsaką jautėsi lyg rojuje, taip niekas jai neberūpėjo, norėjo, kad tai tęstūsi amžinybę, bet jis atstūmė ją. Taip, tikriausiai pirmas vaikinas ją atstūmęs, nors puikiai suprato Coletė, kodėl jis ją astūmė. Būtų pykusi ant jo, bet nesugebėjo. Jam prabilus suspaudė lūpas ir vėl ir jautė kaip akyse kaupiasi tas pats sūrus vanduo, bet ji neleido jam tekėti per jos skruostus, greitai tik sutvardė ašaras ir nuleido galvą.
- Man nereikalingas sekso partneris, tu manęs net napžįsti... - kvailai nuskambėjo tai, nes ištikrūjų net pati savęs neatpažino jau. Pasitraukė nuo jo ir nusisuko ir vėl, - Nagi, dar vis įsitikinęs, kad nenori manęs nužudyt? Juk priminiau tau kokia mano prigimtis, - vėl suaštrėjo jos liežiuvis.