Traukinių bėgiai

-Jei tu nenorėtum su manim permiegot ar šiaip pasilinksmint-nebūtum taip elgusis. Tu taip pat manęs nepažįsti ir nė nenori pažint, nes tau tokie kaip aš kelia pasišlykštėjimą.-nė negalėjo patikėt savo žodžiais, kad jis juos sako jai. Jam aptemęs protas tikriausiai buvo, nes tie žodžiai išlėkė iš jo burnos gana pikti. Jis tikrai jautėsi klaikiai.-Tu nesupranti. Iš vis ar tu turi tikrus jausmus? O gal tau tik rūpi tavo norai? Išvis neverta apie tai kalnėbėt, nes aš tau tuščia vieta. Tu manęs niekada nepažinsi. Aš net neabejoju. Tu apsimetinėji ir vargo nematai. Aš maniau tu kitokia, nes iš tiesų atrodei kitokia. Tikriausiai klydau.-vos ne dramos žodius atkartojo. Elgėsi taip kvailai, kad jam net patapo gėda. Jis pradėjo gailėt net savęs, bet tuo pačiu ir keikė įmantriausiais žodžiais.

Jam įpusėjus kalbėti atsisuko į jį ir klausėsi, žiūrėjo į jį ir tiesiog vis labiau suprato su kiekvienu jo žodžiu, kad jis visą laiką jos nekęs ir, kad jai nereikėjo jo bučiuoti, nors ištikro verta buvo. Ji jautė kaip drebėjo visa, ji net bijojo prarasti jį, nors jo neturėjo. Nežinojo kas jai užėjo, nenorėjo, kad jis išeitų, bet tuo pačiu ir nebe norėjo jo matyti. Įkvėpė oro giliai ir sugriežė dantimis nes sunku buvo pradėti kalbėti, jai sunku buvo nes jis žinoma laikė tokius kaip ji paskutinėm šiukšlėm, o ją gal ir net blogiau už tai laikė. Tada ji lėtai papurtė galvą, - Aš atsiprašau, kad taip pasielgiau, tiesiog žinai kas aš esu ir aš taip įpratus, aš nežinau kaip kitaip parodyti jog... - nutilo ir nurijo seiles, - Aš neapsimetinėju, nežinau ar turiu tikrus jausmus, nežinau, - puolė į neviltį ir tada tiesiog žengus žingsnį atgal atsisėdo ant šaltos žemės.
- Aš kažkada buvau žmogus... - šyptelėjo beviltiškai, - Aš vis dar prisimenu kaip tai yra, kaip tai yra būti žmogumi, - pakėlė akis į jį ir sukando dantis, - O dabar pasakyk, nejaugi tikrai manai, kad apsimetinėju? - kilstelėjo antakį, - Esu čia, šalia tavęs, bučiuoju tave nors žinau, kad gali man nurauti galvą, esu milijardą kartų už tave silpnesnė, aš bijau tavęs, bet vistiek esu čia ir tu tiksliai supranti dėl ko, tik nenori tuo patikėt... - nuleido ir vėl galvą, niekada taip sušiktai nesijautė, norėjo tiesiog pradingti dabar, bet niekada tokio jausmo nepajautė būdama su kuriuo nors vaikinu, todėl negalėjo tiesiog negalėjo pabėgti.

Na gerai. Jis pasielgė su ja tikrai suknistai nors to ir nenorėjo. Priešais jį stovinčios merginos, kurios nė vardo nežinojo, kūno virpuliukai pasiekė jo kūna, prasklido oru link jo. Lyg labai menka elektros srovelė pralėkė jam pre kūną. Kodėl ji čia? Kad ir kaip jam būtų sunku pripažinti, bet jis nenorėjo jog išeitų ir niekada nebegrįžtų. Tarp jų kažkas užsiplieskė neapsakomo žodžiais, veiksmais.Nors jis ir negražiai kalbėjo, bet jis tiesiog norėjo jog ji suprastų ką jis jaučia, jis norėjo jog ji galvotų prieš tai ką padaro. Kai ji susmuko ant žolės, angelas nebežinojo ko imtis. Nors ir norėjo vėl paliesti bent vieną jos odos lopinėlį, bet jis negalėjo perlipt per save. Kai ji sakė: "Aš atsiprašau, kad taip pasielgiau, tiesiog žinai kas aš esu ir aš taip įpratus, aš nežinau kaip kitaip parodyti jog.."-jis įdėmiai klausėsi jos žodžių, o gale sakinio jo veide šmestelėjo klausimas.-Jog?-klausiamai ištarė šį žodį ir prašė jos pratęsimo, bet nė nesitikėjo tokio sulaukt.
Iš toli toli matėsi žmogaus siluetas, su dieviško grožio sparnais o šalia jo mažą padarėlį, kuris lyg prašydamas atleidimo tupi greta.
Kai ji užsiminė apie žmonęs jis sukluso. Norėjo sužinot daugiau apie šią merginą, bet tuo pačiu norėjo jog ji dingtų iš ko gyvenimo nes sukėlė jo mintyse ir širdyje didžiuli chaosą, kurį kažkokiais būdais jam reikėjo numalšint, nes tik tada jis taptų tuo kas esą, tikrų, galingu angelu.
-Tame ir esmė. Tu negali manęs bučiuot, tau negalima. Man negalima. Mums..Tau gali baigtis blogai, o aš nenoriu jog taip nutiktų. Priėjo prie jos ir atsisėdo šalia. Uždėjo vieną ranką jai ant petuko ir švelniai paglostė.-Aš negaliu..-labai tyliai sumurmėjo.

Neatkilo nė milimetru nuo ten kur sėdėjo, tiesiog klausėsi kiekvineo vaikino judesio, kiekvieno žodelio kuris ją vis labiau į neviltį varė. Jam paklausus ir lyg paprašius pratęsti jos vieną sakinį tiesiog apsimetė, kad nesureagavo ir gal net negirdėjo, nes pati atsakymo nenorėjo garsiai ištarti, ji nenorėjo pripažinti, kad tas angelas turi kažką tokio kas ją priverstų užsimiršti visą pasaulį. Su lyg kiekvienu žodžiu jinai vis labiau pasimetė, dar daugiau klausimų prisirašė jos galvoje: Ką čia ji veikia? Kodėl jis toks ypatingas? Kodėl būtent jis taip priverčia ją jaustis? ir dar milijonai kitų klausimų. Ji kuo puikiausiai suprato, kad jie negali vienas kito bučiuoti, tai kaip išdavystė. Na jai išduoti būtų lengviau tikriausiai negu jam, juk jis angelas, jis turėtų būti misteris tobulasis. Nors taip, jis ir buvo tobulas.
Sudrebėjo jo rankai prisilietus jos petį ir ji truputį kilstelėjo smakrą savo, bei pasuko galvelę jo pusėn. Dar kartelį atkreipė dėmesį į jo sparnus ir menkai nusišypsojo, bet šypsena po sekundės ir vėl pradingo iš jos veido. Atsiduso ir vis dar laikė tą plunksną iš jo sparnų savo delne, žinoma jau truputį sugniaužiota ji buvo, bet vis dėl to išliko tokia pat tobula. Žvilgsniu sugrįžo ties vaikino veidu ir truktelėjo petukais, - Taip, vistiek nieko nepakeisim, juk negalim taip elgtis, - linktelėjo ir pažvelgė į tolumą, pati nesuprato kodėl ji taip greitai pasiduoda. O gal ir nepasidavė, tiesiog nebežinojo ką jam pasakyti ar ką ir bepadaryti.

Jis sutraukė jų žvilgsnių saitą ir pakėlė akis į dangų, kuriame švytėjo mažos žvaigždelės lyg kažką jam pasagodamos, norėdamos jog jie bū...Bet tai nesvarbu. Jis neturi teisės išduot savo artimų žmonių, kurie juo pasitiki jau šimtus metų, jis privalo likti toks koks yra, tik tapti stipresniu ir nepasiduodančiu tokiam jausmui kokį junta dabar. Jis nesuprato to jausmo, kuris caksi jo krūtinėje ar kažkur gyliai po oda. Mergina privertė jį pajusti kažką kitokio nei jau yra įprasta. Ji ypatinga, tik jis pats nežinojo kuo.-Aš tavęs nepažįstu....Bet...bet tu kitokia..-pradėjo sakinį ryžtingai, bet jo gale balsas nežymiai lūžinėjo. Jis jautėsi kaip akmuo, kurį visi spardo ir jame neįžvelgia nieko gero, nieko gražaus. Vis dar užrietęs galvą į dangų stebėjo žvaigždutes, kurios kažką reiškė. Kažką tokio ko jis nesugebėjo suprast. Nebesitvėręs sėdėt ir apie tai galvot-jis nulenkė galvą žemyn. Akys užkliuvo už jos delne styrojusios jo plunksnos. Nesupratęs kodėl ji vis dar pas ją delne jo veide atsirado nustebimo jausmas. Kas čia vyksta? Gal kokios raganos darbuojasi su savo burtais ir stengiasi jį dar labiau susilpninti? Deja, bet ilgai apie raganų pulkus galvot neįstengė. Kur benusisuktų-jo akyse stovėjo dieviško grožio mergina. Ta pati, kuri sėdi dabar jam iš dešinės.-Atsiprašau jei tave nuliūdinau.-prikando apatinę lūpą ir pasuko akutes į ją.
Ši naktis stebuklinga. Vyksta tai, kas rodos neįmanoma. Tai, kas priverčia stiklinę širdį plakti. Tai, kas neleis užmigt daugybė binčių. Ji.

Sėdėjo šalia jo ir ištikro jautėsi laiminga, kad jį sutiko, jinai jautėsi laiminga net dėl to, kad jis angelas, žinoma suprato, kad tas faktas jog jis angelas ir viską daro neįmanomą jiems. Atsiduso tyliai ir nežinodama kur padėti savo žvilgsnį nusekė paskui jojo žvilgsnį ir taip pat pažvelgė į dangų, kuriame buvo dabar tūkstančiai žvaigždžių. Nužvelgė didžiuojus grižulo ratus, kurie nelabai į save panašūs buvo, atrodė lyg žvagždės būtų išsidėsčiusios kita tvarka šiandien. Šiandien jai viskas kitaip atrodė, po tiek daugelio metų ji vėl prisiminė savo draugiškumą ir net daugiau negu penkias minutes ištvėrė be savo sarkastiškumo, ironiškumo ar netgi be minčių apie seksą. Juk tikrai nelengva buvo nuo tokių minčių jai atsilaikyti prie šitokio tobulo vaikino. Ypač, kai jis sėdėjo be jokių marškinėlių ir buvo galima matyti jo tobulą kūną. Jam pasakius, kad ji kitokia tik nuleido galvą ir pažvelgė į tolumą. Dabar suprato, kad būtų buvę milijoną kartų lengviau atsispirti šitai traukai ar kokiam dalykui kuris virpina jos širdį ir priverčia jaustis lyg pakylėtai, jeigu ji būtų seniai pabėgus, nes kiekviena ekundė praleista su juo vis sustiprina tą keistą, bet malonų jausmą ir suteikia vilčių manyti, kad ji ištikro yra daugiau verta. Kai jis atsiprašė, tai vėl priminė faktą, kad jis angelas, visiška priešingybė jai ir tikriausiai niekada nesuprastų jos, nes ji tikrai nesugebėtų būti tokia gera, kad ir kokia nepanaši į kitas sucubes būtų.
- Neatsiprašinėk, čia man reiktų tai daryti, kad neišėjau kai pasakei išeiti, - sugirežė dantimis ir atsistojo. Jau nežinia kurį kartą bando jinai pabėgti kuo greičiau nuo jo, bet atsistojus tiesiog sustingo. Ji negali taip pasielgti, todėl tiesiog stovėjo ir laukė, kad koks žaibas ją nutrenktų.

Atmosferoje kaupėsi daugybė klausymų, į kuriuos Nathanielis norėjo gaut atsakymą, bet nedrįso jos to paklaust. Prieš ją jautėsi visai kitokiu angelu. Jis pamiršo viską aplink ir mėgavosi draugija, kuriai nė nemanė jog jis kažką reiškia. Gana greitai pajuto jau atvėsusią vietą šalia, o mergina stovėjo jau priešais. Veide šmėstelėjo menka šypsena. Jis pakėlė žibančias akis ir pažvelgė į ją.-Žinai, nereikia nuo manęs bėgt. Aš ne koks manijakas.-linktelėjo galvą ir laukė ką ji į tai atsakys, nes jos bet kokie ištarti žodžiai jam buvo tarsi kažkas nepaprasto, stebuklingo. Prisiminė jos bučinį, kuris vis dar išliko ant jo lūpų. Jos skonis tik dar labiau vedė jį iš proto nors ir nebuvo jie taip gerai pažįstami.-Aš tiesiog noriu tau gero, aš nenoriu jog tave kažkas sužeistų jog įžengei į mūsų teritoriją, nes nemanau jog geruoju gali baigtis. Saugokis.-tyliai sumurmėjo neatitraukdamas nuo jos akių.
Pūtė vėjas nešiodamas vienų žmonių džiaugsmus, kitų kančias, trečių neviltį. Nathan įėjo į nusivylusių gyvenimu žmonių pulką, kuris buvo toks mažytis jog narius buvo gali suskaičiuot ant vienos rankos pirštų. Visi manė jog Angelo gyvenimas tobulas,Nėra nei kuo rūpintis, nereikia įdėt jokių pastangų nes ar taip ar taip jis bus visų būtybių viršūnė.
Visos mintys jį gniūždė emociškai, bet jis privalėjo išlikti stiprus. Norėjo atsistot, bet nenorėjo jos išgąsdint. Ji gali pamanyt jog jis jai nori kažko blogo nors tai ir kvaila teorija.
Stebuklingoji dama ruošėsi išeiti ir tikriausiai nė nebegrįžti į jo gyvenimą, mintis, bet tai neįmnoma. Nathan tikriausiai nuo šios akimirkos daugybę dienų, o gal ir mėnesių galvos tik apie ją, Ji pakerėjo ne tik akis, bet ir jo širdį nors jos taip nė pavadint nebegalima.

Giliai kvėpavo nebežinodama ką daryti, nors žinojo, kad nebegali čia ilgiau pasilikti. Bet kai jis pasakė, akd jai nereikia nuo jo bėgti jos kojos tik dar labiau prisikalė prie žemės, neįsivaizdavo ką daryti. O smegenys tiesiog atsijungusios buvo, perkrautos milijonu klausimų ir nė vieno atsakymo niekaip nerado. Pakėlė Colettė plunksną sau prieš akis ir šyptelėjo, tada įsidėjo ją į savo švarkelio kišenę ir pažvelgė į angelą, - Malonu, kad rūpiniesi manimi ir nenori, kad būčiau sužeista.. nors taip, tu angelas, jūs visada geručiai, net ir priešams, net ir tokiems kaip aš.. - pavartė akis, ji pyko, bent ne ant jo, o ant savęs. Žinojo, kad tuoj atsitrauks todėl galvojo ar geriau vaikiną priverst manyti, kad ji tiesiog ir yra kaip visos kitos sucubės, o gal ir net blogesnė už juos ar kaip pasielgti. Bet vis dėl to nesugebėjo palikti jo taip, kad jis norėtų dar kartą ją pamatyti, nes manė, kad jai irgi lengviau bus užsimiršti jį taip, nors tikriausiai niekada jo nepamirš.
- Jūs toki naivūs angelėliai, dedatės, kad esat tobuli, geručiai, o žiūrėk štai vos ir nesusidėjai su sucube, - niekinimai šnekėjo, bet žinoma viskas buvo tik vaidyba, - Net nemėginai manęs nužudyti, tu silpnas, juk taip lengvai tave apsukau aplink pirštą, - nusijuokė ironiškai. Jautė kaip jos širdis trankosi ir stengėsi atsilaikyti ir toliau vaidinti, kad ir kaip sunku būtų jai,- Beto dar neprisistačiau tau, aš Colettė Hayes, taip prisimink šitą vardą, nes būsiu ta kuri tave išdūrė, juk norėsi man atkeršyti argi ne? - nusišypsojo per sukąstus dantis ir poto tiesiog dingo kuo greičiau iš čia.

Kai ji prabilo-jo stiklinė širdis sustojo, kūnu praėjo visai nemalonūs virpuliai. Tikėjos jog tai nuo šalčio, bet deja jo norai neišsipildė. Pp visų jos paniekinamai ištartų frazių jis atsistojo ir žvelgė į ją iš aukšto.-Žinai, kai kurie kirminai ir liks tik kirminais.-taip pat paniekinamai pasakė.-Tu tikrai susigadinai reputaciją. Tikiuos tavęs daugiau neišvysiu. Galiu pripažint jog aš tikrai tavimi buvau patikėjęs, bet dabar, džiaukis, jaučiuos kaip paskutinis kvailys ir tai tavo dėka. Gali lėkti ir apsiskelbt kaip mane apmulkinai.-palenkė galvą ir sugniaužęs kumštį vis dar žiūrėjo į ją nors tai buvo gana sunkus išbandymas.-Tikiuos tavęs daugiau nebeišvysiu, o jei ir teks tokia garbė-tikiuos tau bus kažkada atlyginta už tai į ką įsivėlei. Paskaita baigta. Kalės namo.-ištarė paskutinius žodžius ir mesdamas jai didelę panieką į veidą nusisuko. Žvelgė į tolį ir jam jau buvo visvien ką ji dar pasakys. Jis pasijuto silpnas, labai silpnas, o manė jog tai užgimė kažkokie jausmai. Jis suprato ir sau pasižadėjo būt atsargesniam. Priėjęs prie apleisto traukinio, pasilenkė pasiimt kažką minkšto ir švelnaus. Dar atsisuko į blondinę ir piktai iškošė pro dantis:
-Nenoriu tavęs matyt. Niekada..-suraukė akis ir vėl pasisuko. Gana garsus aidas nutvieskė per traukinuko vieną vežimą. "Niekad..niekada..niekada..."tie žodžiai skambėjo migloje. Nathan lėtai apsisuko ir pradėjo eit miško gylumon.-Išėjimą manau rasi.-sušuko pavymui beeidamas, o visas kūnas virpėjo iš skausmo jog jis prarado tai, ko nė neturėjo.
Girdėjo jog ji dingo kažkur tolumoje ir nė neatsigręžęs nuėjo savais keliais.