Tiltas

...

Atsirado čia, taip ir vėl jinai peržengė į geriečių teritoriją, bet jai dabar visiškai buvo į tai nusispjauti. Ji tikrai nenorėjo, kad kuris nors demonas pamatytų ją šitaip depresuojančią, o kas žino gal ir vėl ji pratruks ir pradės žliumbti kaip maža mergaitė. Taip, net batus pamiršo jinai namuose, tik su šortukais ir maikute buvo, tas dar labiau į neviltį varė ją. Atsirėmė į vieną turėklą tilto ir nuslydus juo atsisėdo ant žemės, o tada tiesiog užsidengė veidą delnais ir niekaip nesugebėjo to angelo išmesti iš savo galvos, tikriausiai tai niekada nebebus įmanoma ir tai ją arzino entgi labai.

Colettė niekaip nesugebėjo išmesti iš galvos tą kurį mielai išmestų vien dėl to,kad gyvenimas lengvesnis būtų, nes dabar tikrai net egzistuoti jai sunku buvo kai mintys apkrautos juo. Šaltam vėjui papūtus jos oda pašiurpo ir nuleido delnus ji nuo akių. Įsirėmė rankomis į žemę ir pasisuko į jūrą pažiūrėti ar audra neartėja, bet žinoma pirma ką pastebėjo buvo paplūdimys. AKys užkliuvo už vaikino vaikščiojančiu smėliu ir ji sustingo. Vėl visi tie patys jausmai sustiprėjo ir jinai suvirpėjo, o mintyse tesisuko žodžiai: "tai Jis". Colettei vėl atsirado tas pats ir baimės jausmas su visais kitais neaiškiais jausmais. Jinai tuo pačiu ir džiaugėsi, kad jį dar kartą pamatė, bet žinojo, kad jis dabar jos nekenčia todėl sėdėjo ant tilto sustingus ir tiesiog šalo žvilgsniu sekdama jį.

Niekaip neatitraukė akių nuo jo, nesugebėjo vien dėl to, kad norėjo žinoti kaip jis dabar jaučiasi, bet taip pat dėl to, kad jis buvo netgi daugiau negu tobulas ir niekaip nenustojo jos kerėjęs. Jausmas dėjesis jos širdyje, prote ir visame kūne buvo lyg sumaištis, malonus, šaltas, skausmingas, baimės kupinas, geriausias ir tuo pačiu blogiausias jausmas pasaulyje. Jam suklupus jinai tik įkvėpė giliai oro ir dar daugiau klausimų vėl įsigrūdo jos galvelėn. Galvojo, kodėl jis toks liūdnas, arba piktas arba tiesiog, net pati nežinojo koks jis... Galva bandė vis išsiaiškinti atsakymus į tūkstančius klausimų, o gal tik vieną vienintelį atsakymą, kuris į visus klausimus ir atsakytų, bet niekaip nepavyko. Matė ir jo sparnus susitraukiant, jai vėl pašiurpo oda, o po kelių sekundžių savo žvilgsniu sugavo jojo žvilgsnį ir jos širdis suspurdo. Sukando dantis, krūtinėje trankėsi kažkas lyg patrakęs... Taip, jai būtų tikrai smagiau jeigu jos širdis mirus būtų. Greitai pašoko nuo šaltos žemės ir pereidama į kitą tilto galą atsirėmė į kitą turėklą. Dabar net nerūpėjo jai pačiai, kad šalta, buvo susikoncentravus ties juo ir nebežinojo kaip elgtis, norėjo tiesiog nueiti pas jį, bet žinojo, kad jis jos nekęs ir geriausiu atvėju tik persmeigs, bet kaip ir visada negalėjo atsukti jam nugaros, tik ne dar kartą, nes tai ją išvis sugniuždytų.

Stovėjo visiškai pasimetusi, nes nesuprato kodėl jis dar nenusuko jai galvos, juk jis tikriausiai turėtų būt įskaudintas. Nors gal ir toks nėra, jeigu jo nekamuoja toks pat jausmas koks ją kamuoja. Gal jam visiškai į ją nusispjauti. Jam sušnibždėjus kažką užmatė jo lūpas, kurių skonio niekada nepamiršis, kad ir koks trumpas bučinys buvo, judant. Kilstelėjo antakį pati sau bandydama dar vieną dalyką suvokti, ką jis šnabžda? Papūtus atšiauriam vėjui, pat net nejausdama, kadangi buvo susikoncentravusi tik ties juo, apsikabino save per liemenį sukryžiuodama rankas per pilvą. Jai buvo šalta, nors krūtinėje liepsnojo ugnis, kuri po truputį plito po jos kūną ir darėsi kiekviena sekunde vis karštesnė, o tai ją degino. Degino ir tai skaudėjo labiau už bet ką pasaulyje, nes ji prarado jo pasitikėjimą, prarado šansą kurį gal kažkada turėjo. Jo lūpoms vėl sujudėjus neikaip nesuvokė ką jis jomis sako, matyt ne kokia iš jos skaitytoja iš lūpų. Jam nusisukus pati nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo, norėjo kuo ilgiau į jį žiūrėti, kad ir kaip sunku buvo, bet negalėjo atsispirti tam. Dabar niekaip nebegalėjo patapti blogąja Colette, negalėjo tiesiog prieiti prie jo ir dar kartą pasityčioti iš jo, nes jis nebeleido būti jai tokia. Tikriausiai tai buvo jo angeliška energija kuri ją šitaip veikė, bent jau ji manė. Žvilgsnį nuleido į smėlį kuriame jis braižė pirštu kažką, stengėsi įžiūrėti kas tai, bet ornamentas buvo per mažas, kad iš tolumos matytų, kad ir kaip norėtų. Prikando lūpą ir vis žiūrėjo į ornamentą, jis pasidarė jai tik dar didesnė paslaptis. Paslaptis kurią norėtų pasiglemžti sau.

Jo rankos nubraukimas ornamento privertė ją pakelti žvilgsnį jam į veidą. Tada pamatė, kad jis atsistoja. Suspaudė lūpas ir stengėsi laikytis tvirtai, stengėsi nesupanikuoti ar tiesiog pati neparkristi ant kelių, nes jie tikrai linko ir lyg to labai norėjo. Ji manė, kad jis išeis, bet ne, jam žengus žingsnį ji suprato, kad jis traukia link jos. O ta mintis ja išvarė iš proto net labiau už pirmutinę kuri sakė, jog jis per išdidus jog norėtų šnekėtis su tokia kaip ji ir tiesiog pasišalins. Jis jos nekenčia. Bet gal taip dar visiškai nebuvo, juk ėjo jis link jos. Nors žinoma mintys jos galvoje kariavo, viena po kitos įsiverždamos ir nustūmdamos kitas. Jos buvo tos pačios mintys, keli variantai, milijonas klausimų. Ji nesuprato ar jis ją menkins dabar kaip ji padarė, ar jis ją nudės... "Taip, jis tirkiausiai mane nužudys" - nuskambėjo jos galvoje ir visa oda pašiurpo, o jam vis artėjant jinai tiktai glaudėsi kuo arčiau tilto turėklo, kurio lyg maldavo jog jis atsikabintų ir tiesiog nukristų kartu nusitempdamas ją į jūrą. Bet deja tas neįvyko niekaip, todėl ji stovėjo ir tiesiog sekė žvilgsniu jį kai jis artėjo. Nurijo seiles, nes bijojo kiekvieną sekundę vis labiau tos nežinios kas tuoj įvyks, juk galima sakyti nuo visko kas vyks priklausys jos gyvenimas. Lėtai nusuko žvilgsnį į tilto kitą pusę, tada į jūrą ir apsvarstė dar kelias pabėgimo nuo likimo galimybes, bet nors ir kakuri jos dalis mielai sutiko su tom galimybėm ji liko toje pačioje vietoje stovėti kaip priklijuota. Vėl pažvelgė į jį ir jis jau ištikro buvo gan arti, nors juos dar tiek daug visko skyrė. Colettė pasijautė kaip maža mergaitė praradusi nuovoką apie ką ji išviso veikia pasaulyje, kaip į jį atėjo ir kodėl. Tie jausmai ją žudė, todėl žinojo jeigu jis jos nenužudys, tie jausmai jau buvo ir taip ją pasmerkę.

Eidamas link jos žvelgė tiesiai nors nieko ten nematė traukiančio akį ir širdį. Mintyse perlėkė jų pirmoji pažintis, pirmieji ištarti žodžiai, veiksmai, prisilietimas, akių sužaibavimai, kivirčas, pabėgimas...Bučinys. Tikriausiai jis čia atvedė angelą pas tobuląją merginą, žibančiomis, kaip žvaigždės tobuliausią naktį, akimis, saldžiausiomis ir tobuliausiomis lūpomis, kurios neleis jam ramiai miegot daugybę naktų. Bet kkas tai per jausmas? Jis jautėsi tuščias, bet tuo pačiu ir pilnas noro ją turėti. Širdis vis dar neplakė. Joje plazdeno ugnis, kuri jį skaudino kaip tik įmanoma. Kodėl ji? Kodėl? Juk tai galėjo būt betkuri mergina, kurią jis gali sutikt vos ne kasdien, arba tiesiog paprastas žmogus, patraukęs jo širdį. Deja. Likimas nenuspėjamas, kaip ir jo jausmai. Kas tai? Simpatija? Noras pažint? Usibrėžtas tikslas? Kas? Kelioms sekundėms užmerkė akis jog nurimtų jo mintys ir viskas atsistatytų, o gal tikėjos atmerkęs akis išvyst namų sienas, lubas. Gal jis tikėjos jog visa tai tik sapnas ir ji neegzistuoja? Bet deja. Ji tikra. Dar dabar jis jaučia jos lūpų skonį ant savo lūpų, jos kūno virpulius vos ne per atstumą. PAsuko akis ir susitiko judviejų žvilgsnis. Ji tokia gležna stovėjo atsisukus gailiomis akimis. Ji bijo jo. Jei kažkas sužinos jog ji sucubė-ją nužudys. Be jokio pasigailėjimo. Vos keli žingsniai. Papūtęs vėjas atnešė jos plaukų, odos aromatą, kuris užtvindė jo širdį šiltumu. Nejau ji žada vėl jį apulkint ir pabėgt? Ko ji siekia? Klausymai klausymai klausymai. Angelui nelemta gyventi ramiai. Jo mintys vsada būna pilnos klausymų, o ypač dabar. Ji čia. Ji arti. Ištiesęs gali ją paliest ranką, Perbraukt per petį, kaklą, skruostus..
Užsimerkęs nežymiai suspurdėjo ir vėl pabudo. Ji [riešais jį. Stebuklingo grožio sucubė drebėdama žiūrėjo jam į akis. Kodėl būtent jam? Nejaugi jis pajuto Russelų atstovei šiltus jausmus kai ji su juo pasielgė kaip su gyvuliu? Nestipriai primerkė akis ir žengė paskutinį žingsnį link jos. Uždėjo ranką ant turėklo ir prisitraukė visą kūną liepsnojantį iš noro. Noro. Užgaidos turėti ją. Kodėl ji jo nekenčia? Dėl to jog jis angelas? Kodėl? Nathan nekentė pats savęs už savo prigimtį. Išgyvenęs 800 metų nejuto sau tiek nepykantos kiek dabar. Kas dėl to kaltas? Jis?

Stovėjo ir vėl sustingus, lyg kokia fėja ant jos būtų užbėrusi stebuklingų dulkelių kurios tiesiog neleidžia judėti, neleidžia reikštis išorėje, bet viduje sukelia didelę sumaištį, viskas užverda ir tiesiog sukasi aplinkui. Viskas susimaišė jai, galvą jau gelti pradėjo jai nuo tokio streso ir visko kas įvyko. Ji graužėsi, jos sąžinė ją kamavo dėl jos paskutinių sakinių ištartų jam prieš išeinant po jų pirmojo gyvenime susitikimo, kuris ji kaip manė ir bus paskutinis. Bet dar labiau ramybės jai nedavė jo žodžiai, žinojo jog jis turėjo teisę taip sakyti, ją jo žodžiai tikrai įskaudino. Ji to nusipelnė. Ir dabar jeigu jis tiesiog neįsmeigs jai durklo į krūtinę ji negalės susitaikyti su ta mintimi jog kažkada šitaip pasielgė, niekada to neužmirš, tikriausiai kamuos ją visi šiti pastarieji jausmai, darbai, žodžiai ir pasekmės visą gyvenimą. Jis artinosi vis arčiau, ji tik stebėjo jį ir ištikro buvo atsijungusi nuo pasaulio, nieko daugiau aplinkui nematė, jau net nebegirdėjo bangų atsimušančių į uolas, jokio jūros ošimo, net to stipraus ir šalto vėjo buvo lyg nebūta. Jis dar labiau įkaitino ugnį kuri ją degino iš vidaus. Ji ent nenutuokė ką jis ruošiasi su ja daryti, kodėl jis atėjo čia ir esa taip arti, taip arti jog ji vos gali kvėpuoti pagalvodama apie tą faktą, kad jį ir vėl sutiko. Jos kaktoje pasirodė kelios neryškios raukšlės, kai ji pagalvojo apie tai ką ištikrūjų jam jaučia. Ji norėjo tai paneigti, bet tas jausmas buvo tai ko niekada nejautė ir nemano, kad kada nors galėtų tokį stiprų jausmą ir vėl pajausti. Juk seniau viskas jai būdavo tik su seksu susiję, gal keli maži drugeliai paplasnoją jos pilve, bet dabar viskas kitaip. Tai jau nebe drugeliai, o milšiniški tarkonai bėgiojantys po jos pilvą ir tiesiog neduodantys ramybės. Jam ranka prilietus turėklą į kurį ji buvo atsirėmus, ji iškarto atšoko nuo turėklo ir įžvelgė tiesiai jam į akis, kas iš kart po sekundės paaiškėjo, kad nebuvo geras poelgis, nes jai keliai pradėjo linkti vis labiau, ji galvojo ką jam pasakyti, kad vėl visko nesugadinti. Nes tikrai nenorėjo daugiau graužtis dėl visko, jinai jautėsi taip lyg būtų pasiryžus viską paaukoti dėl angelo kurio net nepažįsta, dėl to kuris jai lyg uždraustas vaisius. Gyvenimas žaidžia. Taip, žaidžia su ja, tiesiog juokiasi iš jos garsiai.
- Jeigu žudysi mane, padaryk tai greitai, - kupinu baimės ir neužtikrintumo balsu pasakė. Tai tiesiog buvo pirmas sakinys kuris jai išsprūdo. Nesugebėjo daugiau praverti burnos kitiems žodžiams. Daugiau net nežinojo ką jam ir pasakyti, nes buvo lyg surakinta grandinėmis ir suvaržyta.

Žmonės. Jūra. Jos balsas. Aplink tvyranti tyla. Colette. Na jau ne. Jis tikrai nenori išprotėt. Geriau mirti lengvai, be jokių kančių. Bet kad ir kaip būtų jam skaudu išgirsti bet tai padaryt kiekvienas nesugebėtų. Jo žvilgsnis skverbėsi į jos akis. Jis stovi prie pat jos ramus, apsigaubęs savo gynybiniu galių skydu ir tyli kaip nenormalus asmuo. Jis negalėjo nuo jos atitraukt akių. Nors tie "Barbie" rūbeliai ir buvo ant jos kūnelio, bet ji drebėjo. Jis neabejojo jog nuo šalčio. Jis jai kaip žaislas, kurio užsigeidė vienąkart, o po kiek pasirodė jog ji ir tai sumelavo. Jis tiesiog menkas dalykėlis šiame suknistame pasaulyje, kuriame nėra jokios harmonijos, o kadaise buvo kitaip. Visi laimingi vaikščiodavo gatvėmis, linksmai drauge leisdavo laiką ir dalydavosi šypsenomis. Tai vyko gal tik prieš penkis šimtelius metelių. Laikas eina, viskas labai greit keiiasi. Dėl to kalti Russelai. Pirma mintis šovė į galvą užsiminus pačiam sau apie tai jog kažkas turi būt dėl to kaltas.
Staiga ji sujudėjo. Ji nuo jo atsitraukė. Kodėl ji vis jo bijo. Jis juk angelas. Jis nežudys jos, ji tai turėtų suprast, bet tikriausiai pernelyg kvaila jog tai iki jos menkų smegenėlių nedaplaukia. Jai galvoje vien vyrai, sexas ir dar kartą vyrai bei sexas. O ji galėtų būt kitokia. Ji galėtų išsivaduot iš noro būti patenkinta per dieną po penkioliką ar net dvigubai daugiau kartų.
Kai ji atsitraukė vėjas vėl tėškė jam į veidą ledinio oro srautą. Natha prisimerkė ir pravilo.-Kodėl tu vėl čia ir kodėl aš tave turėčiau žudyt?-stengėsi kalbėti kuo šalčiau, bet jam nepavyko. Per daug ji jam reiškė. Nesvarbu ar jai tai tik buvo šiaip užgaida. Jis ne toks. Jis negalėtų nei ja pasinaudot, nei kuria kita. Jei būtų to norėjęs, būtų pasitenkinęs dar ano susitikimo metu, kai nežinojo net jos pasakiško vardo.
-Aš tavęs nežudysiu.-pakartojo tą patį sakinį gal jau trisdešimtą kartą. Nusivilko juodą švarką. Suėmė jį už apykaklės. Jo kūnas dabar švietė iš toli, nes jis buvo viršuje nuogas. Vėl prieš ją pasirodė visu gražumu tik sparnainekyšojo. Ištiesė savo švarką link jos ir drąsinamai linktelėjo galvą jog ji gali jį apsirengt. Gi neužkrės gerumu.

Stovėjo priešais jį. O jis buvo taip arti jos, jog ji manė, kad išprotės. Dar kažkur savo mintysse atradusi vietos ir skaičiavimui jau gal penkiasdešimtą kartą skaičiavo iki dešimt ir mintyse save žnaibiojo tikėdamasi, kad tai tik sapnas iš kurio ji greit pabus ir tiesiog tobulas vaikinas kuriam savo jaumsų negali suvaldyti išnyks visiems laikams. Ji norėjo, kad jis būt jos sapnas, juk sapnui negalėtų jausti tada tokių jausmų, o dabar jis buvo jos svajonė. Didžiausia ir tikriausiai ribų, logiškumo ir nieko kito išskyrus tą suknistą jausmą kuris priverčia ją jaustis lyg pati būtų angelė ir skraidytų padebesiais, svajonė. O kai jo akys šitaip į josios žiūrėjo, ji tiesiog manė, akd jos širdis tuojaus susprogs, o ji tiesiog paskęs jo akyse ir užsimirš viską kas bloga šiame pasaulyje. Bet užsimiršti jai gal ir pavyko apie kitus blogius, tik apie save negalėjo užmiršt. Ji buvo didžiausias blogis. Ji niekaip nenustojo niekinti savęs, kad šitaip pasielgė su tuo kurį ištikro bijo įskaudinti. Kurio bijo. Taip, ji vis dar jo bijojo, kad ir ką jis sakytų, ji nežinoo tikslios tos priežasties, bet baimė buvo antras pagal stiprumą jausmas kuris dabar kėlė sumaištį jos tiesiog prakeiktame gyvenime, kuris dabar yra lyg pragaras ir kurio tikriausiai nelinkėtų, net savo pikčiausiam priešui, nes dabar žino kaip sunku bandyti pralenkti pragarą jo nepraėjus ir neištvėrus viso. Išgirdus jo balsą baimės jausmas kiek nublanko ir ji apsijautė suagesnė. Dar niekaip nesugebėjo prabilti, atsakyti į jo klausimą kuris jai buvo toks sunkus, nors taip lengvai skambėjo iš jo lūpų. Lūpų, kurias ji norėjo pabučiuoti, bet daugiau nebeišdrįs to padaryti niekada turbūt. Pažvelgusi į jo švarką nuleido galvą truputėlį ir lėtai ištiesusisi ranką suėmė už švarko ir linktelėjo. Prisiglaudė švarką prie savęs keliom sekundėm, bet vėliau tiesiog jį užsimetė per pečius ir da blogiau pasijautė, nes jis toks geras. Jis nuostabus, o ji niekingai pasielgė. - Kodėl tu toks geras man? - virpančiu balsu pagaliau įstengė prabilti, vėl pažvelgė į jo akis kurios vis stiprino ir kaitino jausmus.

Videje Nathanielio siautė baisinga audra, kuri rodos tuoj nusineš daugelio gyvybes. Jis kilstelėjo savo smakrą aukštyn vis dar žvelgdamas į ją. Norėjos pajust jos tobulas lūpas ant savųjų, išgirs jos nebedrebantį aksominį balsą, jaust jos kiekvieną odods lopinėlį, bet tai tik ir liks norais, svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyt. Angelui nelemta būt laimingam. Jis tik privalo kitiems suteikti džiaugsmo, bet tik ne sau, nes tai būtų didžiausia nuodėmė. Jam tai neleidžiama. Jis angelas, bet jaučiasi kaip surakintas tonas sveriančiomis grandinėmis,kurias tempia visą gyvenimą, bei temps visą amžinybę. Tokia jo dalia. Našta pernelyg sunki nukrito ant jo pečių. Jis to nenorėjo.
Colettė. Ji paimė jo švarką ir elgėsi su juo kaip su brangiu turtu. Kodėl? Nejaugi ji mano jog angelas gali ją pasmeigt jei švarkas nukris ant emės, o dar blogiau nukris į jūrą? Po to kai tobuliausias merginos balsas visame pasaulyje pasklido ore-Nathan susimąstė.-Hm..Tikrai įdomu kodėl aš tau toks geras. Neturiu atsakymo. Tu..Aš..Nežinau. Nėra atsakymo.-trūkinėjo balsas, tad kol atsakė pralėkė dar viena mžinybė.-Geriau pasakyk kodėl manęs bijai? Kokia tu bebūtum aš tavęs nežadu nei žudyt, nei kankint.-gana tyliai pasiaiškino. Stengėsi iš paskutiniųjų laikytis.Prieš ją jautėsi kaip mažas vaikas norintis ant puoduko nusišlapint, bet negalintis, nes nežino kur puodukas, o į kelnes prisišlapint nenori.
Jis pravėrė lūpas ir tyliai prabilo
-Nebijok manęs, Colette.-jo balsas nuskambėjo taip švelniai ir taip traukiančiai jog keli praeiviai net atsigręžė. Jis turi ją apsaugoti bet kokiu būdu. Nors ir pats pakliūs į bėdą, nors ir patį sumanytų miesto žmonės nužudyt, bet jis privalo. Jis netur teisės atsisakyt šios pareigos, nes ji jo širdyje užima svarbiausią vietą.

Žiūrėjo į jį ir beveik keikvieną sekunde galvojo pulti jam į glėbį, beprotiškai norėjo pajusti jo lūpas ant savųjų ir vėl, bet vis kažkas stabdė. O didžiausias stabdis buvo tas kaip ji su juo pasielgė pirmą kartą. Tai jai niekaip nedavė ramybės. Ir taip, jai būtų buve lengviau jeigu jis būtų tiesiog pradėjęs ant jos rėkti, persmeigtų ir išsilietų, bet ne... juk jis angelas. Jis tikriausiai net geresnis už angelą. Jis buvo toks kokio ji ištikro ir norėjo visą savo gyvenimą, bet tik sutikus jį, pripažino tai. Nors pripažinimo vis dar bandė atsisakyti, nes per sudėtinga viskas buvo. Komplikuota, lyg kažkas kilpą užmovė jai ant kaklo ir po truputį smaugia, o ji bando išsilaisvinti, bet ji tik dar labiau veržia. Išgirdus jo klausimą ilgai ieškojo atsakymo, bet nelabai tokį ir rado, ji net pati sau negalėjo atsakyti, todėl ir burna vėl lyg užklijuota penkiais sluoksniais lipnios juostos buvo. Knaisiojosi savo galvoje tiesiog beviltiškai, nes gal taip giliai nereikėjo lysti, kad rastų tą atsakymą, gal viskas ir taip jai buvo aišku, tiesiog to nenorėjo suvokti, nenorėjo to pripažinti. Labai lėtai, vos pastebimai kilstelėjo petukus ir tada juos nuleido, neįsivaizdavo ką jam pasakyti. Ji vis dar norėjo jo atsiprašyti už jos praeitą poelgį, bet kažkas ją stabdė ir vėl. Tiesiog stovėjo tyloje ir žiūrėjo į jį, buvo pakerėta, gal ne kokių specialių kerų, bet jo. Ji buvo daugiau negu apžavėta, ji buvo pavergta. Kai jo švelnusis balsas pasiekė jos ausis ji vėl visa suvirpėjo, o kojos žengė žingsnį dar arčiau jo, o tai dar labiau sumažino atstumą ir jie buvo labai arti vienas kito. Ji juto dar didesnę šilumą sklindančią nuo jo ir visi jausmai dar dvigubai sustiprėjo, nors tai jau nebe atrodė įmanoma. Jos ranka nukeliavo ties jo kaklu, vėliau lėtai perbraukė per jo petį, krūtinę ir pilvą, o tada atsitraukė, jį lietė labai atsargiai, bijojo vėl būti atstumta, nors tai būtų suprantama, - Kodėl? - kreipėsi ne tik į jį, bet ir į visą pasaulį. Klausimas nebuvo atsakymas į jo žodžius ar klausimus, tiesiog ji norėjo sužinoti kodėl ji šitaip jaučiasi dabar. Bet nebuvo tikra ar sulauks atsakymo to kurio norėjo.

Žvelgė į jos nusivylusias, skausmo ir nevilties pilnas akis ir be galo norėjo žinot kas taip su ja pasielgė. Jei viskas būtų gerai ji nebūtų čia atėjusi vėl. Juk jis ją apšaukė. Išvadino kale ir tiesiog stengėsi išspirt iš miestelio. Tyliai atsikrenkštė jog išeitų nuryt aistros gumulą. Jos rankos lėtai slinko jo nuogais pečiais, krūtine. Mergina vis dar drebėjo. Nathan tikėjos jog tai nuo šalčio, bet pats savimi nepatikėjo. Nejaug ir ji kažką jam pajuto? Ne. Pats sau atkirto. Ji šiandien pasielgė su juo kaip su šiukšle, pavertė jį visai kitokiu. Jis jai stengėsi just pyktį, norą ją pradangint, bet tai buvo neįmanoma. Jo pilve kžakas neapsakomo dėjos, mintyse jovalas, širdis daužėsi kaip patrakus. O gal jis jos bijo? Bijo ją prarast ir niekada nebepamatyt? Kodėl toks sušiktas Nathan gyvenimas? gali turėt kiekvieną, bet išsirenka tokią, su kuria negalės niekada būt kartu, nes niekada jai jis nepatiks. Nebent kaip sexo partneris, bet..Ne. Nežymiai papurtė galvą sau. Palenkė galvą ir pažvelgė į jos rankutę slenkančia jo oda. Kilstelėjęs ranką uždėo ją ant merginos plaštakos ir nežymiai nusišypsojo, bet kai pakėlė akis šypsena vėl dingo. Jautė jos trapios rankyės virpėjimus, jos šilkinę odą, kuri varė jį išproto. Vėl vėjas trenkė didelį gūsį oro masės.-Sušalsi.-prabilo tyliai, bet girdimai tik jai. Bet jis jokiu būdu nenorėjo iš čia išeit, o tuo labiau jog išeitų ji ir paliktų jį toje pat neviltyje, kurioje paliko anąsyk. Nors po pirmo susitikimo iš pradžių jis jautė jai panieką, pyktį, bet tikrieji jausmai, pavyzdžiui nusivylimas, buvo užslėpti jo kūne, kažkur pačioje toliausioje kartelėje nuo širdies. Stebėjo jos akis, kurios jį visais būdais traukė, bet Nathan stengėsi atsilaikyt.-Kodėl su manim taip elgies?-stengėsi kalbėti gana drąsiai, bet nelabai išėjo.

Stebėjo angelą, tobuliausia asmenį šioje planetoje, tą kurio net menkas judesiukas varė iš proto, o akys tiesiog užbūrė ir kankino ją, nes mintyse skambėjo žodžiai jog jis niekad nebus jos, juk ji nenusipelnė. Pajutusi jo ranką ant savo plaštakos prikando lūpą, jo prisilietimas paralyžiavo ją visą, ugnis joje dar didesnė užsiplieskė, bet ji negalėjo visiškai jai pasiduoti. Negalėjo, nes žinojo, kad ir koks geras vaikinas jis vistiek tikriausiai jos nekenčia, nors to ir parodyti neleidžia sau, kadangi jis angelas. Trumpam nuleido akis į jų rankas, bet pakėlusi tiesiog pamatė kaip šypsena greitai išnyksta jam iš veido. Jis šypsojosi jai? O gal tai buvo kitoks šypsnis, gal tai buvo smerkenti šypsena. Bet ne, jinai spėjo pamatyti nuoširdumą ir tobulumą jo šypsenoje, kad ir kaip ji greitai dingo, ji jau įstrigti pėjo Colettės galvoje ir niekada iš ten nepasitrauks. Galvoje poptelėjo mintys, kad gal jis jos nesmerkia, gal nejaučia jai neapykantos, bet tai tikriausiai tebuvo bandymas palengvinti sau naštą, kuri kuo toliau tuo sunkesnė darėsi, nes nesuprato jinai jo. Nesuprato ką jis jai jaučia. Neapsakomai norėjo, kad ir jis jai jaustų tą patį, bet tai tikriausiai būtų tikra tik pasakose, todėl Colė laikėsi atokiau nuo tų minčių, kad tik neįlįstų į burbulą kuriame susikurtų savo pasaką, o po kelių sekundžių kam nors susprogdinus tą burbulą ji dar labiau linkėtų sau mirties. Išgirdus žodį iš jo pradėjo kramtyti savo lūpą, jo balsas skambėjo lyg jam rųpėtų, bet jinai tai dar priskyrė tik vienai iš daugelio neapsakomai nuostabių angelo savybių. Ir kodėl būtent jam tie jausmai atsirado ji nežinojo, ji kartais ir neapkentė tų jausmų, bet negalėjo įsivaizduoti ir nenorėjo, kad galėtų kada nors pajusti kam nors kitam tokius stiprius ir vis dar iki galo neaiškius jausmus. - Tau neturėtų tai rūpėti, - tyliai pasakė, lyg atstrigusi plokštelė ir nurijo seiles. Jai buvo sunku kalbėti, bet privalėjo. Išgirdus kitą klausimą pradėjo drebėti eilinį kartą, bet ne nuo šalčio, ji bijojo savo atsakymo, o tiksliau kaip jis elgtūsi su ja po jo. Sukando dantis trumpam nes viskas tiesiog varė ją iš proto, į neviltį, viskas atrodė tuoj susprogs. - Kai buvome ankščiau susitikę aš nenorėjau pasakyti to ko pasakiau, aš... - vos įgirdimai kalbėjo, neįstengė visko normaliai išdėstyti, o nutraukė galvodama, kad jam visiškai nerūpi jos pasiteisinimai ir jis vistiek juk nepatikės ja, ji sucubė kuri pažemino jį.

Jam buvo visvien angelas jis ar ne. Nathan tik žinojo jog mergina neeilinė. Ji ta, kuri atgaivina jo širdį vien prisilietimu, žvilgsniu ar tiesiog buvimu šalia. Ji jį varė iš proto vos sukrutėjus, pajudinus vieną ar kitą savo kūno dalį. Prisivertė atitraukti savąją ranką nuo josios ir tai įvyko sėkmingai. Pakėlęs akis sustojo ties jos lūpomis, bet greitai atitrūko link akių. Sumirksėjo. Veide tvyrojo nusyvilimas ja, bet Nathanielis jos nesmerkė. Jis žinojo jog ji jau tokia yra ir nieko negalėtų jis pakeist. Mintys klajojo tik apie tobuląją deivę priešais jį, kuri drebėjo kaip maža drebulėlė vėjo pučiama. Po jos ištartų žodžių Nathan surimtėjo. Klausiamai pakėlė antakį ir žvelgė į ją.-O jeigu taip nėra kaip tu sakai?-klausymu atsakė lyg užduodamas kažkokią užuominą jog ji jam šis tas daugiau, bet tikėjos jog ji to nesupras. Jis gi Angelas, o ji Sucubė. Jų santykiai neįmanomi, o tuo labiau kai jis įsitikinęs jog ji ir vėl su juo žaidžia.-Colette..-raiškiai ir žaviai ištarė jos vardą ir kilstelėjo vieną lūpų kamputį.-Tikiuos bent dabar nemeluoji.-linktelna galva kai išgirsta jog ji prasitaraia jog nenorėjo taip su juo pasielgt ir taip jam pasakyt kaip aname susitikime.-Žinai, tu buvai man lyg nauja pamoka. Supratau jog negaliu pasitikėt kievienu man....tiesiog kiekvienu žmogumi ar kiekviena būtybe.-linktelna galvą ir atitraukia jos ranką nuo savo krūtinės bei padeda ją ant tilto turėklo. Tai padaryt buvo be galo sunku. Išvis kalbėti priešais ją visai nemielus žodžius jį draskė iš vidaus. Ledinio vėjo trankėsi į jo kūną, bet jam buvo tai nė motais. Jam rūpėjo tobuloji princesė priešais žibsinčiomis akimis nors ir atrodė ji nusiminus. Po kelių akimirkų vis dar žiūrėjo į ją nors ji gana vengė jo žvilgsnio.-Jei tu nenorėjai man to pasakyt-kodėl pasakei?-suklapsėjo akimis bežiūrėdamas į ją. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.-Peršalsi.-sušnabždėjo rūpestingai.

Jai patiko jausti jo odą ant savosios, ji norėjo dabar tiesiog prisiglausti prie jo ri būti taip amžinai, bet tai nebuvo lemta. Ne šią akimirką ir tikriausiai niekados. Jam atsakius klausimu ji sustingo ir vėl, net ir tos pačios mitnys kurios nedavė šiteik ilgai ramybės lyg sustojo plūdusios viena po kitos į jos smegenis. Dabar lėtai smegenys bandė susivokti kas vyksta tarp jų, kodėl jis toksai geras. Nes faktas, kad jis angelas jau nepadėjo, net ir tas faktas, kad jis tobulas ir geriausias pasaulyje angelas nebepadėjo išaiškinti priežasties kodėl jis taip gražiai su ja elgiasi, kodėl jisai dar net ir rūpinasi ja. Suspaudė lūpas, žinojo, kad turi jam visą tiesą pasakyti, kad ir jam visiškai nusispjauti į tą tiesą būtų, kad ir jam nerūpėtų, nes dėja juk ji sucubė, bet jis privalėjo pasakyti, kad ir kaip sunku būtų tai padaryti. Bet jam padėjus jos ranką ant turėklo vėl abejonės apie tiesios pasakymą atsirado. Nors tas jausmas jam niekaip nepradingo ir jis ją vertė preverti savo burną ir atskleisti širdį, mintis, kas ištikro po jomis slėpėsi. Jis ją privertė būti tikrąja ja - tokia kokia ir buvo, kai buvo žmogus. Jis sugražino jos žmogiškumą ir gailėjimosi dėl to jausmas nyko po truputį. Išgirdus jo lūpas tariant savo vardą žvelgė jam į akis, klausėsi kiekvieno jo žodžio kuris buvo lyg balsas iš dangaus, įsiskverbiantis į kiekvieną kūno dalelę ir ją prikeliantis. Ilgai ruošė kalbą savo galvoje, nors prieš praveriant savo burną visą ją pamiršo, visi žodžiai išsilakstė, ji bijojo šnekėti, bet privalėjo, - Aš melavau, nes aš sucubė ir tau nevertėtų rūpėti tokiso kaip aš, aš nesu gera, ... - norėjo ištarti jo vardą, bet tik dabar suprato, kad jo net nežino, - Tu manęs turėtai nekęsti, tai būtų lengviau... Aš...- jam vėl pasakius, kad ji peršals tokiu rūpestingu balsu jos akyse pradėjo kauptis ir vėl tas pats sūrus vanduo, o jinai tik pagreitino blakstienų mirksėjimą, kad nė viena ašara neprasibrautų iš jos akių, - Aš taip pasakiau, nes maniau, kad man bus... lengviau... užmiršti tave, bet taip nebuvo. Kiekvieną sekundę galvoju tik apie tave ir kaip pasielgiau su tavimi, aš bijau visų... jaus... - papurtė galvą, negalėjo jinai ištarti to žodžio, nebegalėjo šnekėti. Norėjo pabėgti ir vėl, bet ir to nebesugebėjo padaryti, tiesiog stovėjo ir laukė, tikėjosi, kad jis jai atsilygins už tai kaip ji pirmais pasielgė su juo.

Gyvenimas per sudėtingas būti laimingam ir patirti tik gražiausius ir labiausiai patinkančius širdžiai jausmus. Ypač Nathanui kažkas, kas sėdi danguje, pagailėjo meilės, džiaugsmo, linksmų dienų, bet ir užgrūdino jį ateičiai, kurioje liesis visų būtybių kraujai, viskas gersis į motiną žemę ir greitu laiku jei viskas ir toliau taip tęsis, nebeliks normalių būtybių, kurios iš vis kažką gali justi. Visi pamažu tampa šalti ir bejausmiai, kurie tik žudo ir smerkia aplinkinius, bet juose negali įžiūrėt nieko mielo akiai ir širdžiai. Angelo Nathanielio tokia dalia. Jis privalo viską sustabdyti net paaukojant savo gyvybę, nes aplinkiniai yra milioną kartų svarbesni nei jis, įsimylėjęs, puolęs į neviltį ir vienumą, angelas. Suknistas gyvenimas, suknista aplinka. Galima būtų kaltinti vską tik ne save patį, bet tai būtų tiesiog neteisinga. Jis buvo kitoks. Jis viskuo kaltino tik save ir ne dėl to jog jam tai patiko ir jautė malonumą jausdamasis suknystai, o dėl to jog jis buvo pernelyg geras.
Jai prabilus nežymiai pre jos priartėjo. Akys žybėjo vien dėl to jog ji buvo šalia ir vis dar neištarė jam tų greitu laiku išsprūsianių jai iš burnos, lūpų. Klausė kiekvieno jos žodžio, jog galėtų įsimint jos balsą ir laikyt ji visados mintyse, šalia su savimi.-Man visiškai visvien kas tu esi. Sucubė ar ragana, ar vampyrė, man tai nesvarbu. Ir vien dėl to jog esi sucubė aš privalau tave smerkti? Aš ne toks, supranti?-klausiamai išbėrė žodžius kurie liejosi jam iš sielos.-Bet supranti, tai nebe tas pats. Aš tavimi tikėjau, o tą pasitikėjimą tu sugriovei savo žodžiais prieš išlėkdama. Viskas ką pasakiau buvo netiesa. Pamiršk tai. Tu..Tu kitokia..-tyliai sušnabždėjo paskutinius žodžius besiklausydamas jos širdies dūžių, kvėpavimo.
Bangos taškėsi į akmenys kaip ir vėjas tėkšdavo gūsius tiesiai į Nathaną, bet jo mintys buvo užpildytos kažkuo kitu. Tai buvo jausmai, kuriuos jaučia tai merginai. Bet kaip tai gali būti jei jis jos nė nepažįsta nors atrodo jog ji jau šimtą metų stovi šalia jo ir apie ją žino daug ką.
Vėl jos žodžiams pasklidus aplinkui angelą, jis aptilo. Klausėsi. Viskas ką ji pasakė džiugino, bet tuo pačiu ir skaudino jo širdį. Jis norėjo būti su ja, dalintis viskuo ką tik turi, bet ir nesugebėtų kiekvieną akimirką ją saugoti bijodamas jog ją gali kažkas nužudyt. Dar labiau priartėjo. Priglaudė delną jai prie skruosto ir prakalbo:
-Žinai, nuo to karto kai tave pamačiau, mano viduje kažkas pasikeitė. Tu ta, kuri užvaldė mano mintis ir nebeleidžia man ramiai gyvent savo suknistoje amžinybėje.-užtilo. Jam taip pat buvo sunku kalbėt su nepažįstama mergina ir pripažint jog tie jausmai lyg meilė, o gal ir dar stipriau.-Aš nė nebežinau kaip gyvent.-sušnabždėjo. Dar niekada Nathan nebuvo pripažinęs kažkam savo jausmų, nes nejautė nieko panašaus. Tai buvo pirmi užgimę jausmai per visus aštuonis šimtus ir daugiau metų. Švelniai paglostė jos skruostą. Manė jog ji tuoj atšoks nuo jo ir visokiais žodžiais sudaužęs jo širdį pabėgs. Manė jog tai neišvengiama.

Niekas jos viduje nenurimo, ten dėjosi net keistesni ir stipresni dalykai už stipriausią audrą jūroje. Vieną sekundę jai patiko tas jausmas, ktią apėmė visi klausimai ir jau jausmas buvo skaudinantis ir jo pradėjo neapkęsti, bet visa audra rimo po mažu kai jis pradėjo šnekėti, vėliau vėl lyg žaimas trenkė ir ji grįžo. Ir taip kaitaliojosi kas sekundę, o tai Colettę labai vargino, nes ji stengėsi susikaupti tik ties jo žodžiais, tik ties juo. Jo toks artumas ją žudė, labai sunku buvo atsispirti visom senom pagundom, kurias lengvai seniau pasiimdavo, bet jis nebuvo toks ir ji nenorėjo jo vien dėl sekso, tai tebuvo jos seni įpročiai staugaintys jos galvoje, todėl per daug dėmesio į juos nekreipė. Jam kalbėjus ji suspaudė lūpas, galvojo kodėl ji šitaip nusipelnė, jog tas vaikinas yra toks tobulas ir jis jos neatrodo, kad nekęstų. Jam net nesvarbu kas ji tokia. Ji šyptelėjo su lyg jo tais žodžiais, negalėjo sulaikyti šypsenos, nes pasijautė laimingesnė negu niekada dar nebuvo. Šypsena dingo kai jis pasakė jog ji sugriovė jo pasitikėjimą ja. Bet viduje ji vis dar šypsojosi iš laimės, dėl to, kad jis jos neatstumia, dėl to, kad jam net nerūpi, kad ji yra galima akyt išsigimęs padaras. Jai palengvėjo išgirdus kai jis pasakė jog tie jo pasakyti žodžiai taip pat buvo melas. Bet ji vis dar bijojo, tų jausmų apie kuriuos jei kas sužinotų pasaulyje kiltų tikriausiai sumaištis, o jeigu ne, tai tiesiog papraščiausiu atvėju ji būtų nudėta. Bet jai nerūpėjo, ji bandė kuo greičiau išvaryti tą baimę, nes ji bet ką paaukotų dėl šitų jausmų kuriuos jautė tam angelui, kurį norėjo pažinti vis labiau, nes buvo truputį juokinga, kai ji net jo vardo nežinojo. Jo delnui prisiglaudus prie jos skruosto ji eilinį kartą suvirpėjo visa, nes jo prisilietimai sukėlė dar stipresnius jausmus, kuriems ji jau buvo beveik pasiruošusi, nors vis kažkas nedavė tiesiog pasinerti į juos, kad ir kaip jie jau apsėdę ją buvo. Klausėsi kiekvieno jo žodžio, nė vieno nepraleido pro ausis, nes kiekvienas jai buvo vertingesnis už bet ko kito milijoną žodžių. Ji nesuprato, ji pasimetė išviso kai jis šitaip šnekėjo. Ji galvojo ar tikrai ir jis jai ką nors jaučia. Ar tai vis dėl to ištikro sapnas tiktai ir tebus? Gal ji tiesiog įsivaizduoja, gal jis ką nors kito sako, bet ji girdi visiškai kitą. Bet žiūrėdama į jo veidą suprato, kad jis sako tikrai tą ką ji ir girdi ir, kad jis rimtai šneka. - Aš ir nežinau kaip gyventi, nes tu mano gyvenimą pakeitei, aš nežinau ar tai tikra...- papurtė galvą, - Ne. Aš žinau, kad tai tikra, tai ką tau jaučiu, tai neapsakoma, aš niekada nežnojau, kad tai įmanoma. Toki jausmai. Aš padaryti nieko negaliu, bet tu nusipelnei geresnės už mane, aš pabaisa ir tu žinai, nesvarbu jog sakai, kad tau nerūpi kas aš esu. - nurijo užstrigusį gumulą gerklėje, buvo lengva šnekėti, nors tuo pačiu ir vos įmanoma. Buvo sunku atsiverti, bet norėjo ir žinojo kad kita proga nepasitaikys, o neišnaudojus šios, nebenorės gyventi. Nes nebus tikslo. - Aš atsiprašau, - suvirpino savo apatinę lūpą, o savo ranką uždėjo ant jo rankutės kuri buvo jai ant skruostoir žiūrėjo gailiomis akimis į jį.. Ji buvo laiminga kaip niekad, bet tuo pačiu ir liūdniausia pasaulyje, nes jei jis tikrai kažką nor spanašaus jaučia jai to kaip ji jam, jam juk gerai nebus. O ji linkėjo jam tik geriausio. Taip, juk mylėjo jį, nebegalėjo to nuslėpti.

Angelo kūnas virpėjo nuo jos žodžių, nuo jos ištartų frazių, jos balso, nuo visko kas su ja susiję. Kūnu vaikščiojo mažytės žžiežirbos kurios neleido jam pratart nė žodžio. Merginos atvirumas jį pribloškė. Jis jau manė jog ji tėkš jam į akis tai, nuo ko skaudžiai nukentėtų. Tiksliau nukentėtų jo širdis. Jis nesugebėtų ėl ja pasitikėt. Kažkada. O gal tai sapnas? Toks jausmas jog visa tai netikra nors žinojo jog klydo. Ji kalbėjo. Ji sakė viską ką jaučia, ką galvoja apie jį. Pasimetęs Nathan stovėjo kaip įbestas ir nežinojo ką reiks jam atsakyt nes žodžiais tas jausmas nenusakomas. Bet jis vis dar ja abejojo. Jis jos nepažinojo:negalėjo žinot kada ji meluoja, kada sako tiesą. Jos žodžiai skverbėsi į jo kūną. Nathan akimirką užsimerkė ir atmerkes akis visdar matė ją priešais. Tai buvo lyg pats nuostabiausias dalykas nutikęs per aštuonis šimtus metų.-Colette, aš tavęs nė nepažįstu, bet tuo pačiu lyg ir pažįstu. Mano širdyje didžiulis uraganas, kuris siaubia viską aplinkui ir palieka tik tave vieną. Tu stovi priešais ir aš tuo nė negaliu patikėt. Aš bijau jog tu išeisi ir niekada daugiau tavęs nebeišvysiu, bijau tave prarast nors tavęs neturiu it nrgaliu turėt. Tu nepasiekiamoji. Bet kad ir kaip norėčiau visada matyt tave šalia-tai neįmanoma.-nuleido galvą ir žvelgė į jos kojas. Jos oda buvo pašiurpus.
Vėl pakėlė akis. Jam kalbėti buvo labai sunku. Jis pirmąkart atvėrė širdį.-Aš nežinau ką tie jausmai reiškia, Colette. Aš nesu toks tobulas kaip kiti gali manyti.-labai tyliai kalbėjo.
Buvo tamsu. Nuo tilto išdivaikščiojo žmonės ir liko tik jiedu, apšviesti naktinio žibinto.
-Aš nežinau kaip man elgtis.-sušnabždėjo leisdamas delną nuo jos skruosto.
Kodėl viskas susiklosto taip, kaip yra blogiausia? Jam nepatiko visa kas čia dėjos. Širdis dauėsi kaip pašėlus. Jis suėmė jos ranką į savąsias ir lėtai pritraukė prie savo krūtinės. Uždėjo jos delną ant tos vietos, kurioje jaučia kaip spurda jo sustabarėjusi širdis.-Tu ją privertei plakti, o mes nė nepažįstami. Kas tai per jausmas?-klausiamai žvelgė į ją, manė jog ji supras tokius dalykus, gal ji turi kažką mylimąJis nežada jai trukdyt su juo džiaugtis laime. Jis jau toks.
-Tau nėra už ką atsiprašinėti. Tai aš turiu atsiprašyti už tai ko prikalbėjau per aną susitikimą. Aš tiesiog nepradęs likt pažemintu.-nusuko akis nuo josios. Sunku jam buvo tai pripažint. "Mes negalime būti drauge. Negalime. Negalime. Mes negalime."-pats save įtikinėjo, nes žinojo jei reikėtų nuspręsti at jie bus drauge-jis su ja liktų. Angelas buvo visiškai sumišęs. Vis dar laikė jos ranką prispaustą prie jojo širdies.
Nakties tyloje paskendo judviejų kūnai. Du vieniši, vienas kitą įsimylėję asmenys, kurie vienas dėl kito gali padaryt viską. Jie tarsi vienas kitam sutverti, bet jų meilė neįmanoma. Jie neturėjo susitikt, neturėjo vienas su kitu kalbėt, neturėjo vienas apie kitą ne pagalvot. Jie lyg iš dviejų pasaulių. Dviejų nenustojančių kariauti pasaulių. Jų meilė, jų jausmai-lyg pasaka, kuri baigsis blogai. Jie niekada nebus kartu, nes tai yra uždrausta. Jie nebematys vienas kito akių, kad tik būtų saugi jų meilė ir niekas jos nenužudytų. Tai nepamirštama. Viskas lyg ilga pasaka, kurios pabaigos nenorėtų niekas išgirsti.
Kodėl būtent ji pakerėjo stebuklingojo padaro grožį? Kodėl visada viskas privalo nutikti blogai? Angelui nesinorėjo be jos gyventi. Jam reikia jau antra para jos kaip oro. Be jos jis nesugebėtų egzistuoti. Jis niekas.
O ji. Ji net nežino jo vardo. Gal tai tikrai netikra? Gal ji eilinį kartą melujog juo pasinaudotų? Papurtė ir pasuko galvą į ją. Colettės akutės blizgėjo nuo ašarų, kurios pamažu telkėsi. Angelo akys besalygiškai mylėjo merginą stovinčia šalia. Nakties burtai veikė judviejų širdyse ir jų nutraukti niekada nebus įmanoma.

Stovėjo dabar jau taip arti jo, kaip niekada, o ir jautėsi jau artimesnė jam, na bent jau truputį. Ji kvėpavo giliai, nes kiekvieną akimirką atrodė lyg galėjo pamiršti kvėpuoti, kadangi viskas ko norėjo buvo šalia jos, jai nieko kito nereikėjo, niekas kitas dabar nerūpėjo. Klausėsi toliau ką jis sakė ir linktelėjo, kai jis pasakė jog jos net nepažįsta. Tai buvo visiška tiesa, ji juk jo irgi nepažinojo. Bet juk kaip sakoma širdžiai neįsakysi, ji matyt pažįsta tuos kuriuos reikia atpažinti, jai visiškai nerūpi koki yra tie asmenys kuriems paskirs visus jausmus ir nurodys žmogui be ko negalėtų gyventi. Niekaip nepraleido jo žodžių, jie ją vis šildė, jie buvo nuostabūs, tai buvo nuostabus jai jausmas girdėti tokius žodžius iš lūpų to kurio niekada nesugebėtų pamiršti, to su kuriuo norėtų būti visč laiką kartu ir jai niekada nenusibostų, ji tuo buvo įsitikinusi. Bet jam pradėjus sakyti, kad ji nepasiekiamoji tiesiog norėjo nutildyti jį, nors išklausė iki galo tos minties. Tada lėtai papurtė galvą, - Aš jau esu tavo. Tokia buvau nuo pačios pirmos akimirkos kai mes susitikome. Aš nepabėgsiu nuo tavęs, bėgčiau tik tada jei man pasakytai dingti. Žinau, viskas per daug sudėtinga, bet aš negaliu nieko pakeisti, aš nenoriu išeiti ir pasiduoti. - purtė galvą tada truputį susiraukė ir žvelgė jam į akis. Jos pilve skraidantys drugeliai ar tiesiog tie trypiantys viską tarakonai niekaip nedavė jai ramybės, šaltis buvo užmirštas, kad ir koks stiprus vėjas pūstų. Šitos akimirkos ji niekada nepamirš. Ji niekada nepamirš nė vienos akimirkos praleistos su angelu. Ji žino, kad jiem dabar tikrai sunku, juk net nenumano abu ką daryti. Lyg maži vaikai, nežino tiesiog kur pasidėti, tai ir buvo sudėtingiausia šiuo momentu. Jam suėmus jos ranką ji tik išmetė mažą šypsenėlę ir jos širdis spurdėjo kaip patrakus. Pažvelgė į jo krūtinę kai jos delnas atsidūrė ten ir tada vėl pakėlė žvilgsnį jam į akis. Tai buvo nepasakomas jausmas, todėl ji tik dar arčiau prisitraukė prie jo ir truktelėjo pečiais beviltiškai.
- Aš negaliu paaiškinti kas tai per jausmas, jis tikriausiai žodžiai nepasakomas. Girdėjau kiti tai vadina meile, - prikando lūpą ir žiūrėjo į jo akis kuriose kaip visą laiką tiesiog paskęsdavo ir pasimiršdavo visa kita. Visi rūpeščiai. Net ir tas rūpestis, kad visas pasaulis prieš juos. Jų jausmai uždrausti ir jie niekada ramiai negalėtų būti kartu. Bet tas rūpestis vis veržėsi į ją, jis norėjo viską griauti, norėjo sudoroti tuos jausmus. Norėjo, kad nė vienas iš jų nebūtų laimingas. - Šitą jausmą jaučiu pirmą kartą, - užmerkė akutes, nors vistiek viskas ką ji tematė savo tamsoje vis dar buvo jisai. - Ne, čia tau tikrai nėra už ką atsiprašinėti, aš juk tave įskaudinau, aš kvaila buvau, aš tiesiog norėjau nuo tavęs pabėgti ir tave pamiršti, bet tai neįmanoma, - vėl papurtė galvą, bet jau nebuvo tokia nusiminus kaip ankščiau, ji buvo laiminga, dėl to, kad ir jis jai jaučia kažką. Ji džiaugėsi ištikro, kad jos poelgis nesugriovė visko ir , kad jis ne nekenčia jos. Nes niekada sau už tai neatleidus būtų. Jinai vis dar laikė savo delną ant jo krūtinės ir jautė jį. Norėjo šitaip šali jo prastovėti amžinybę ir tiesiog negalvoti apie visus trugdžius, bet tiesiog negalėjo, nes jie buvo lyg velniai užkariavę jos galvą ir neduodantys ramybės. Ji tiesiog norėjo išmesti viską iš galvos ir kalusytis tik širdies, bet tai buvo per sunku jai. Tai kuri išviso širdį atjungus buvo jau beveik du šimtus metų ir klausydavo tik savo impulsyvumo, net nemastydavo galva ji juk. O dabar viskas pasikeitė. Jis pakeitė jos gyvenimą per kelias sekundes. Ji vis dar vijo tas mintis į šalį, nes jos ją žlugdė kadangi žinojo, kad dėl jų jis paliks ją, taip pat kaip ji jį per pirmą jų susitikimą. Ji tiesiog nusišypsojo jam, bandydama visą situaciją pagerinti.
- Norėčiau sužinoti tavo vardą... - sukikeno ir nuleido galvą truputį susigėdus, kad iki šiol jo nežinojo.

Meilė, tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas viena kryptimi į pasaulį. Tai jausmas, kurio žodžiais nusakyti negali nė vienas sveiko proto žmogus. Angelas tik manė jog jie lyg susaikstyti grandinėmis, kurios yra nepertraukiamos, nesutraukiamos, bet jis klydo. Visi žmonės, visi galingi padarai, apskritai visas pasaulis žiūrėjo į juos kaip išsigimėlių porelę, kuri nesugeba susitvarkyti savo jausmuose.
Colettei priertėjus arčiau Angelas dar labiau pradėjo kankintis. Ta artuma jį žudė kai jis žinojo jog jie kartu būti neturi šansų. Visi susivieniję sukliudys jiems būti kartu, nes abu žino jog prival saugoti savo artimuosius. O jie dar iš skirtingų pusių, skirtingų šeimų, kurios viena kitos nekenčia visa esybe vos ne tūkstantmetį.
Nuo jos prigludusio delno ant jo krūtinės-širdis plakė kaip pakvaišusi Jis žinojo jog ji tai junta. Jis vėl pradėjo ja pasitikėti. Nebuvo pakankamai stiprus jos atsisakyti ir paleisti išeiti.
-Kodėl taip greit pakerėjai mane? Kodėl? Aš nesuprantu kas dedasi manyje. Tu tobula. Aš Tavęs nė nevertas. Aš iš vis nevertas būti kažkieno mylimas. Aš esu tas, kuri privalo ginti savo šeimą, bet dabar aš negaliu. Nes tu viena jų. Aš negaliu.-nuleido galvą ir žvelgė į jos ranką. Jautėsi silpnas kaip kūdikis. Jis neįsivaizdavo ką teks daryt. Jis nepasiduos ir gins savo šeimą, bet ji...Kodėl viskas turi būt taip sudėtinga?
-Sakai tai meilė? Jeigu taip, tai aš tave myliu labiau nei bet ką kitą.-sušnabždėjo vėl pakėlęs akutes kurios žibėjo. Jis visas mintis apie kitus stengėsi išmesti iš minčių, kuriose jau nebebuvo vietos, nes viską užpildžiusi buvo mergina, kuri nė nesistengdama užkariavo ir širdį, ir mintis.
Kai ji už viską pradėjo kaltinti save, Nathan uždėjo pirštą jai ant lūpų jog ji nustotų taip kalbėt ir nurimtų. Visgi stebuklai vyksta. Viskas aplink tapo stebuklinga.
Ši vieta...Šis tiltas, jūra, akmenys-viskas primins ją. Tai bus ta vieta, kurioje jie prisipažino meilėje.
Nedavė jam ramybės ir tai jog ji sako kad jį myli, bet jos instinktai...Ji mylėsis su kiekvienu vyru sutiktu savo kelyje, nes jai taip reikės. Jis pradėjo pavydėt.
-Tu negali sakyt jog esi mano, nes taip nėra kad ir kaip norėčiau.-vėl liūdnoka gaida prbilo.-Tu manai jog mes kažkokiu būdu galėsime būti kartu? Aš labai abejoju. Nors dėl tavęs galėčiau padaryt bet ką.-suklapsėjo akimis.-Na gerai..Nors ne..Negerai. Aš baigiu išprotėt.-prisikando lūpą ir vėl žvilgsnį suleido jai į akis.
Nathano kūnas buvo pilnas to, ko neturėjo šimtus metų, tai kas priverčia jo kūną įkaisti, virpėti, jaustis kitokiu.
Po paskutinių jos žodžių angelas prunkštelėjo ir nustatęs gudrią miną nusišypsojo.-O kas jeigu aš tau nesakysiu savo vardo?-kilstelėjo bei greit nuleido antakius. Bet po kelių akimirkų pasilenkė link jos lūpų ir sušnabždėjo savo vardą bei priedo paskyrė ir savo neįkainojamą šypseną. tarp judviejų lūpų vos keli milimetrai, bet angelėlis nė neketino jos pabučiuot. Jis tik ją įkaitino. Iškvėpė pro durną įkvėptą orą ir suteikė Colettei vilčių jog ji gaus bučinį, bet greitai atsitraukė.-Hm..-nusišypsojęs atsirėmė į tilto turėklus, nugara į jūrą.

Jinai nenorėjo daugiau galvoti, norėjo atjungti savo mintis ir tieisog palikti tą nuostabų jausmą kurį sužadino vaikinas. Pats geriausias ir tobuliausias planetos gyventojas. Ji negalėjo patikėti, kad ir jis jai jaučia tokius jausmus, tai buvo lyg pasaka. Nors ne pasakos juk visada gerai pasibaige, o ji abejojo ar šita pasaka sugebėtų gerai pasibaigti, juk tai neįmanoma, visas pasaulis bandys jiems sutrukdyti būti laimingiems jeigu tik sužinos apie juos. Tai buvo pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, tai ką jam jautė, bet tai buvo ir skaudžiausias jausmas, nes jis privertė ją bijoti, kad gali jį prarasti. Colettė jau negalėjo įsivaizduoti, kaip ištvertų be jo, tai būtų per skaudu, ji neištvertų jeigu jiems tektų išsiskirti, atitolti vienas nuo kito. Tikriausiai visus kalnus ji galėtų nugriauti, jai jokia taisyklė negaliotų dabar, kad tik būtų su juo. Na žinoma, bet buvo šeima, draugai, ir vien pagalvojus apie tą mintį, kad angelas ruošiasi juos sunaikinti ją tai šiurpino. Jeigu jis apsispręstų pradėti karą, Colettė nežinotų į kurią pusę stoti, ji būtų lyg perplėšta per abi puses, o jos siela neduotų ramybės pačiai. Išgirdus iš jo milijoną su trupučiu klausimų ir žodžių dar labiau nuliūdo, matė kaip jis kankinasi, nes ir jis nežino ką dabar daryti dėl to jog jie stovi skirtingose barikadų pusėse.
- Aš nežinau ką tu manyje matai, nežinau kass tave taip pakerėjo. Bet taip tu teisus, tu nevertas manęs... - atsiduso ir žvelgė jam tiesiai į akutes, - Tu vertas geresnės už mane, čia aš nenusipelniau tavo meilės. Aš tau tik problemųn pridariau, nors tu gali ginti savo šeimą, aš dėl tavęs viską padaryčiau, - nelabai užtikrintai pasakė paskutinius žodžius, nes negalėjo net pagalvot apie savo šeimos nuskriaudimą. Ji tikriausiai niekad to nepadarytų, kad ir kokia šeima būtų. Ranką vis dar laikė ant jo krūtinės ir jautė kaip patrakusiai daužosi jo širdis. Tai justi buvo neapsakoma žodžiais, nerealu. Angelo širdis daužėsi šitaip dėl jos. Kilstelėjo antakį kai jis pasakė jog ją myli labiau nei bet ką kitą. Tai buvo žodžiai kurių niekada nepamirš. Taip jis buvo tas vienintelis, ir tokiem žodžiam nuskambant iš jo lūpų mergina tiesiog buvo pakerėta. Jos jausmai darėsi vis stipresni jam kiekvieną sekundę. Jinai visa virpėo iš meilės jam.
- Aš irgi tave myliu, labiau už visą pasauly, mano angele,- sušnabždėjo jam atgal ir šyptelėjo lūpų kampučiais. Pirmą kartą ištarė tą stebuklingą žodį ir tai nebuvo melas, tai buvo gryna tiesa. Tiesa dėl kurios ji yra pasiryžusi kovoti. Bet pas ją vėl atsirado šios toks savęs smerkimas kai jis toliau šnekėjo. Ji pabandė save susiimti, jai skaudu buvo, kad jis šitaip vis kankinosi, ji neverta jo meilės buvo. Norėjo, jog jis būtų laimingas, bet visos problemos užgulusios jo pečius tikrai neatrodė Colettė, kad darytų jį laimingą. - Aš irgi baigiu išprotėti, bet aš galiu sakyti, kad esu tik tavo, nes tai tiesa. Tau nereik to net norėt, aš tavo. - nusišypsojo jam ir žiūrėjo į jo prikastą lūpą, kas ją varė iš proto taip žiauriai.
Vis dar laukė jo vardo iš jo lūpų, sukikeno kai jisai paklausė kas bus jeigu jis nesakys savo vardo. Na taip, vistiek juk kaip nors jį išpeštų. Nors jai net jo vardo nereikėjo, kad jį mylėtų, kad tokius jausmus jam jaustų. Jam lenkiantis prie jos lūpų, jai atrodė, kad ji tuoj gaus infarktą, atstumas vis mažėjo, o viskas jos viduje spurdėjo iš laimės. O išgirdus jo vardą iš jo lūpų jautėsi pakylėta ligi padebesių. Tas vardas dabar buvo jai svarbiausias pasaulyje, jis buvo toks pat tobulas kaip ir jis. Tas vardas greitai įsiryžė jos širdin ir ji žinojo, kad jis pasiliks ten visam. Akimis greit nukeliavo prie jo lūpų ir jau manė, kad jis ją pabučiuos, pati tenorėjo tai padaryti, bet valdėsi. Žvilgsnis keliavo nuo jo akių link lūpų, ir vėl jo nuostabių akyčių. Bet jam atsitraukus ji liko apšalus, taip negavo bučinio, bet turėjo su tuo susitaikyti. Ji norėjo žiauriai jį pabučiuoti, bet manė, kad parodys savo sucubišką pusę jei tai padarys, todėl tik sukikeno ir žiūrėjo žibančiom akutėm į jį. Tiesiog mėgavosi šia akimirka žinodama apie jų abiejų jausmus ir jais tikėdama.

Viskas kas dėjosi aplink rodė taip netikra. Net ir ji stovinti priešais. Angelas tikėjosi jog tai ti nuostabusis sapnas, kuris verčia jį kankintis. Viskas būtų daug geriau jai tai būtų netikra. Jis tiesiog manytų jog ji taip pasielgė, nes norėjo, nes ją vertė instinktai, o ne noras jį išgėlbėti nuo tokio likimo. Bet deja kad ir kaip jis to norėtų, bet tai buvo tikra. Jis galėjo paliesti jos aksominę odą, jausti jos šilumą, bet tuo nė kiek nepiknaudžiavo.
-Bet Colette..-užtilo kai ji pareiškė jog jis visiškai visa jo. Angelas vis dar negalėjo patikėt jog mergina jauča tą patį. Keisti jausmai užplūdo jo širdį, Nathan atsitiesė ir žiūrėjo į ją, jos tobulai žibančias akis, kuriose nė kruopelytės melo, o tik nuoširdumas ir aistra bei meilė. Jis matė jos akyse tai, ką norėjo išvysti. Jis tikėjosi jog ji nemeluoja, jog nežada vėl jo apmulkint ir pabėgt. Jis norėjo jog iš tiesų ji būtų tik jo ir niekieno kito, bet ji sucubė. Tai tiesiog neįmanoma. Jo norams nelemta išsipildyti. Vėl kūnas išsitempė. Įtampa sklandė Jį supančioje erdvėje. Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
- Princese, tu supranti jog niekas negali apie mus sužnot?-pasakė labiau ne kaip klausymą, o teiginį.-Saugok viską paslaptį. Aš nenoriu jog tu nukentėtum, jog būtum pasmerkta ar kažkas panašaus.-Prisimink visada: tu liksi mano širdyje,-bakstelėjo pirštu sau į krutinę.- tol kol aš gyvensiu.-užbaigė sakinį ir kūnas pamažu atgavo prieš tai turėjusią formą. Pasisuko visu kūnu į Colette. Lėtai akys nuslinko nuo akių link jos tobulų lūpų, kurias norėjosi pabučiuti, jausti jų skonį, šilumą, artumą, bet tik ne kitą vyrą.
-Aš noriu sužinot kažką apie sucubes.-suklapsėjo akimis ir šyptelėjo.-Ar gali bent kažką papasakoti?-angeliškomis akimis, kurioms jis žinojo kad nesugebėtų atsispirti žvelgė į jos tobulas akis. Pakreipė dar galvą kaip maži šunyčiai ir šyptelėjo. Ji tiesiog stovėdama priešais varė jį iš proto tiesiogine prasme. Norėjo jis jos kaip niekad.
-O tavyje matau viską, kas mane trauktų. Tu tobula. Kiekviena dalelė tavyje yra tobula. Aš nežinau ką ir bepridurt. Tu pakerėjai mane vien į mane pažiūrėjus. Aš nežinau kodėl taip greit užgimė tokie jausmai.
Papurtė galvą ir nuleido akutes, nes buvo drovu taip atverti širdį.-Tu nuostabiausias, kada nors mano sutiktas asmuo.-Vėl akutės pakilo. Prisitraukė turėklu artyn jos. Juos skyrė keli centimetrai. Ta artuma žudė jį, jis vos ne vos tvardėsi jog jos nepabučiuotų.-Tikiuos čia nekažkokie burtai, kurie mane taip stipriai veikia.-sušnabždėjo tyliu, bet labai žaviu balsu.-Sušalsi.-eilinį kartą pakartojo tą patį žodį. Jis ja rūpinosi. Jis net pasiaukotų kad tik būtų ji sveika ir nė vienas plaukelis nuo jos galvos nenukristų. Ji lyg labai plono stiklo taurė. Ją reikia saugoti, nes jai ją paleisi, ji suskils į tūkstančius mažų, permetomų gabaliukų. Vėjas pūsdamas tik stumtelėjo Nathana dar arčiau jos, bet tarp jų tvyrojo menkas atstumas. Lyg plona siena, kurią peržengęs įeisi į rojų. Į rojų, kuriame jausies laisvas, laimingas, viskuo patenkintas, net pačiu gyvenimu, kuris iš tesų yra suknistas kaip niekieno kito. Ji lyg jo kūno, jo sielos, karalienė. Ji gali laisvai jį pavergt ir kankint tiek judesiais, tiek žodžiais, tiek veiksmais. Dabar jis nebėra visaveris angelas, jis nebegalės laisvai ir lengvai kovot prieš Russelus, kurių dabar nė prakeiktaisiais pavadint nebesugeba. O gal ji yra pasiųsta jų, kad angelą susilpnintų? Kad ir kaip būtų jai skaudu tai išgirs, bet Nathan vis dar abejojo. Abejojo ar verta jiems būt drauge, ar verta kovot už judviejų meilę, jausmus, aistrą.
Kūnu perlėkė virpuliukai nuo jos iškvepiamo karšto oro. Nors jam ir buvo šalta, bet jis nieko neprasitarė, jis lengvai iškęs menką dilgčiojimą nuo ledinio vėjo, nes jam teko iškęst daug daugiau. Jis dar būdamas mažas matė kaip jo šeimą žudė ir jis nesugevėjo jiems padėt. Tai jį užgrūdino ir njis buvo pasižadėjęs ištesėti sau duotą žodį, bet....
Bet viskas nuo šiol kitaip. Jis nežymiai pasilenkė ir dar priartėjo prie jos. Akys lakstė nuo lūpų prie akių ir jis abejojo savo veiksmais. Jis per lengvai su ja bendrauja, lyg ją pažinotų jau daugybę laiko, nors taip deja nėra. Ji tarsi laukinė gėlė, kurią pažabojo savo žvilgsniu, kaip rožė, kurią prisijaukino mažasis princas savo veiksmais. Akys sustojo ties jos akimis, lūpos suvirpėjo.

Su kiekvienu jo tarimu jos vardo, jai širdis dar didesnes bangas paskleisdavo. Jam pradėjus vėl šnekėti ji negalėjo džiaugtis, ji suprato, kad tai tiesa, taip ji niekada niekam negalės pasakyti ką myli, niekada laisvai su juo negalės būti, niekada negalės netgi viešumoje su juo pasisveikinti, nes ir už tai tikriausiai kas nors pamatęs nukirst galvą jai galėtų. Taip ir Nathan ne kas būtų, bet juk jis angelas, stipriausias, jo tikriausiai niekas nesužeistų. Bent jau ta mintis ją ramino. Ji sudrebėjo, bet nerodė savo nusivylimo jam, nes nebenorėjo jo daugiau skaudinti ar dar daugiau rūpeščių pridaryti, tad tiesiog nusišypsojo ir linktelėjo.
- Nesijaudink, niekas nesužinos apie mus, niekam nesakysiu, kad ir kaip sunku tai bus, bet nenoriu tavęs atsisakyti todėl padarysiu viską, kad to nereiktų, - atsiduso, žinojo, kad ir taip bus beveik tas pats kaip jo atsisakymas, negalės jo dažnai matyti, niekam negalės apie jį pasakoti. Jis atrodys lyg jos vaizduotė. Taip jis nenori, kad ji kentėtų, bet ji jau kenčia vien nuo tos minties, kad yra sucubė ir su juo niekada negalės taip paprastai ir laisvai būti. Dar kartą atsiduso ir tiesiog žvelgė jam į akutes, - Tu sakai taip lyg tai būtų paskutinis mūsų susitikimas, - atkirto į jo žodžius kurie sakė jog ji visada liks jo širdyje. Ji tikrai tikėjosi, kad vaikinas tiesiog po šito karto nedings, nelieps jai jo pamiršti, nes ji nesugebėtų to padaryti. Jau buvo per vėlu nuo pat pirmos akimirkos kai jį išvydo su savo baltumo it sniegas sparnais sėdint ant traukinio bėgių. Jam paprašius papasakoti apie sucubes ji tylėjo dar kurį laiką, ji tiesiog norėjo pamiršti, kad yra viena iš jų, bet nesugebėjo. Tokia ji buvo ir viskas kas susiję su juo jai tai priminė. Ypač mintys apie jo tobulumą visada nuvedė iki minčių apie tas kas ji yra ir, kad iki jo tobulumo jai toli. Ir ji visiškai netinkama jam. Įkvėpė giliai oro ir suklapsėjo akutėm, neatsilaikė jo grožiui ir šitokiam gražiam prašymui, todėl privalėjo jam atsakyti, - Na sucubės, yra... na tą pagrindą žinai kas mes tokios,.... - pavartė akutes, - Visiškos kalės, visada turinčios pasiekti savo, bejausmės, - prisimerkė, taip ji pasakojo apie save, nors į šitą pasakojimą ji nebebuvo panaši. Ypač ji nebuvo bejausmė, nes dabar karščiausi jausmai degė jos krūtnėje tam vaikinui, įpatingajam kuris stovėjo priešais ją ir žibčiojo savo nuostabaus gražumo akutėmis, kurios ją privertė jo vis trokšti labiau. Jam pradėjus šnekėti apie jos tariamą tobulumą ji tik prunkštelėjo ir klausėsi jo nuostabaus balso. Žinoma tie žodžiai ją šildė labai, jie jai reiškė visą pasaulį, padėjo jai pasijusti geresne asmenybe, bet ji žinojo tiesą jog jai toli iki tobulybės. Bet išgirdus jo sekančius žodžius tik stipriai papurtė galvą ir rankute perbraukė per jojo švelnią odą, nukeliaudama iki jo delno, - Tai ne burtai, na nebent, tu mane užbūriai, - sukikeno ir nuleido žvilgsnį trumpam, vėl pakėlus jį pažvelgė į jį ir lyg kiekvieną kartą pažvelgus į jį ji per naujo jį įsimylėjo, vis stipriau ir stipriau. Tas jausmas jau darėsi toks didelis, kad vos pakeliamas. Ir tas jausmas reikalavo ištikro labai daug iš jų abiejų. Jie vis arčiau vienas prie kito artėjo, o Colettei įtampa didėjo, visas troškimas jo ją žudė, tiesiog norėjo jį visiškai turėti, tik sau. Taip ji buvo savanaudė, vis dar liko tos blogosios jos savybės, nors gal kitos kažkur giliai užsislėpė ir nebežada išlįsti. Bent jau iki kol ji su juo. Jos akys taip pat pradėjo šokinėti tai prie jo lūpų, tai prie jo akių, kol galiausiai taip pat apsistojo ties jo akimis ir jautėsi vis dėl to laimingiausia pasaulyje, kad ir kiek dalykų buvo kurie neleido tą laimę pasiekti, ji vistiek norėjo būt laiminga ir jai nusispjaut į kitus dalykus šią sekundę buvo.
- Prižadėk, kad manęs nepaliksi, pasakyk, kad tai nepasaka, nežaidimas, - papurtė galvą šnabždėdama, - Aš to neištveričiau... - dar tyliau už šnabždesį pasakė ir jos akys suspindėjo nuo vandens kuris pradėjo kauptis vien nuo minties apie jo praradimą. Ji daugiau nebeištvėrė, negalėjo laikyti atstumo tarp jų, norėjo dar labiau suartėti. - Nathan... - tyliai ištarė jo vardą labai gražiai ir tiesiog pabučiavo jį taip švelniai ir saldžiai kaip dar nieko nebuvo bučiavus, kaip dar nieko nebuvo mylėjus.

Jos kūnas degte degė nuo to jausmo, širdis taip plakė, kad net Nathan viską jautė. Jo oda kaito nuo jos artumo, kūnas virpėjo, nuo jos širdies plakimo. Kai ji švelniai palietė jo odą, Nathan palenkė galvą ir žvelgė į jos ranką, vėl sugrįžus akimis link jos veido kilstelėjo lūpų kampučius. Kad ir kaip norėjo pats ją paliest, liest jos kūną, lūpas, bet jis visais būdais tikino save to nedaryt. Jie negali būt kartu. Negali mėgautis vienas kito kūnais, džiaugtis akimirkomis drauge, judviejų meile. Jis norėjo jai tai pasakyt, bet neįstengė ištart tokių žodžių. Tik dabar suprato jog pasielgė blogiau nei blogai. Jis privalėjo ją atstumt, nes taip būtų išgelbėjęs ją nuo pavojaus, kuris dabar ją supa.
Bepusdamas vėjas nešdavo jos odos, plaukų aromatą. Kaskart įkvėpdamas oro ir užsimerkdamas matydavo akyse ją, tobuląją princesę, kuri prisipažino jam meilėje. Tai buvo klaida. Jie neturėjo nė susitikt, nei kažką pajust vienas kitam. Abu tai žinojo. Angelas neturėjo teisės Colette skaudinti. Taigi dėl visko, eilinį karta, Angelas kaltino save. Kad ir kas benutiktų – ji liks saugi, laiminga, tobula. Kad ir su kokiu vyru ji būtų – ji išliks jo širdyje visam laikui, visam jo gyvenimui. Jis niekada nepamirš jos akių, jos lūpų, kuriuos taip saldžiai jį buiavo per pirmą susitikimą, jos kvapo, judesių, figūros. Visiškai nieko, nes ji nepamirštama. Ji ta ypatngoji mergina, kurios turėtų pavydėt visiškai visi pasaulio vyrai, nes mergina yra pati tobuliausia asmenybė šiame pasaulyje.
Kai ji susigėsta – jos lūpos suvirpa, skruostai parusvėja, susidrovėjus nuleidžia akis, bet ne ilgam, jos judesiai išduoda viską tik ne visada Nathan moka tuos judesius suprast, įskaityt. Jos kūnas virpėdamas sukelia bangas, kurios per artumą pereina į Nathan kūną, jos balsas jo širdį priverčia šokti ir niekada nepasiduoti. Ji ta, be kurios šis pasaulis atrodo suknistas, bevertis, bereikšmis. Jis nesugebėtų be jos likt, nes nuo minčių apie ją jis išprotėtų.
Per pirmą susitikimą jie drauge išbuvo bene valandą ir per tą laiką spėjo pajusti geidulingus jausmus. Per tą valandą jie taip vienas prie kito priprato, jog nebesugebėjo viens be kito būt. Jie vienas kitam sutverti. Jie abu įpatingi. Patys tobuliausi asmenys visame pasaulyje, nors apie save to Nathan pasakyt negali. Bet kas bus toliau? Jų meilė vis didėjo vienas kitam ir ji nežada dingti, jie nežada pasiduoti. Kovos iki galo dėl jausmų bent jau Colettė, o Nathan....Nathan pasiryžęs ją apsaugoti, o apsaugoti sugebės tik paleidęs ją. Paleidęs lėkt į savo namus ir nebesirodyt. Jis žinojo jog ji taip lengvai neišeis, bet ji privalo. Ji privalo būt laiminga su kažkuo kitu, o nesikankint su angelu. Ji verta daugiau. Nuostabioji sucubė turėtų įsimylėt kitą, kad savo jausmus galėtų atskleisti artimiesiems, kad galėtų juo supažindint su savo meile, jog jie galėtų būt kartu kiekvieną minutę, jog galėtų eit drauge susikibę už rankučių, stebėt žvaigždes drauge, ir jog niekas negalėtų jiems sutrukdyti būti kartu. Deja, bet Nathan negalėtų su ja nei vieno iš šių dalykų padaryt. Jis net negalėtų su ja pasisveikint, jai nusišypsot, nes grėstų Colettei mirtis...O iš mirties kelio atgal nėra.
Klausėsi jos kiekvieno žodelio, stebėjo kaip ji juda. Jis stengėsi įsiminti viską, jog ateity, kai jie nebegalės būti kartu – jis galėtų prisimint ką ji sakė, kaip elgėsi, kaip judėjo, kiekvieną jos gestą, mimiką.
Kai ji dėstė anot jos svarbiausius dalykus apie sucubes – jo mintys aprimo.- Tu nesi kalė. Tu nesi bejausmė. Nežinau ar tai buvo tavo tikslas, bet tu mane pavergei.-nežymiai šyptelėjo bei linktelėjo.- Tu tobula.-sumurkė kaip katinas ir tyliai sukikeno.-Sakau gal užsiimi magiją kad taip greit aš tapau vergu, kurio net norėdama neatsikratytum.-sukikeno, o veide vis dar ryški buvo jošypsena. Tai buvo lyg pasaka, kurios pabaiga pravirkdo kiekvieną, turintį jausmus, žmogų.
Colettei prabilus apie tai ar jis jos nepaliks – Nathan nuleido galvą.-Mes negalime būt kartu. Tu man per daug brangi jog rizikuočiau tavo gyvybe. Tu esi stipri, tu pajėgsi ištvert mūsų išsiskyrimą. Aš žinau. – širdis Nathanielio krūtinėje šaukte šaukė, verkte verkė. Jai buvo sunku tai pripažint, o Colettei sunku tai išgirst. Rankos drebėjo, nes pernelyg didelė baimė buvo daugiau jos neištvyst. Atsisuko ir sklidinom skausmo ir ilgesio akimis žvelgė akis, kuriose ryškėjo ašaros.-Aš negaliu tau pažadėt. Negaliu.-papurtė galvą nusivylusia veido išraiška.
Kūnas kaito dar labiau kai ji priartėjo ištardama jo vardą. Angelas nesusilaikė ir padėjo jai pajust savo lūpas. Jis jos neatstumė ir darė klaidą. Dar veną klaidą per jų susitikimą. Labai švelniai atsakė į pirmą, abipusį bučinį, kuris reiškė daug daugiau nei aistra ir susižavėjimas. Jis reiškė meilę jai. Širdis liepsnojo, degte degė, rodės iššoks iš krūtinės ir nebesugrįš atgal. Rankomis apsivijo jos liemenį prisispausdamas ją prie savo raumeningo nuogo kūno. Tai buvo pirmas bučinys iš meilės jai, noro niekada jos nepaleist ir turėt tik sau, bet pasaulis per žiaurus jog norai išsipildytų. Norai nevisada virsta realybe.