Tiltas

Ji jautėsi tokia laiminga jo glėbyje, nors galvoje vis dar skambėjo o žodžiai sakantys, kad jie nebus drauge. Tai buvo tiesa, tiesa kuri ją skaudino ir kurią buvo sunkiau pakelti net už prakeiktus penkis milijonus tonų. Ji jam neatsakė nieko į tuos žodžius, ji nebeatsakė niekuo į bet kuriuos jo žodžius, jai skaudėjo apie tai šnekėti. Jinai juk tik ką gavo progą jam pripažinti savo jausmus, sužinojo ir, kad jis tą patį jaučia jai, o dabar tiesiog visa žemė jai pradėjo slysti iš po kojų, visas pasaulis griuvo nuo tos minties, kad jiems nelemta būti drauge, jie negalės būti kartu. Nors ji dėl jo viską paliktų, visko atsisakytų, jai nesvarbu net tas jai gręsiantis pavojus, ji tam angelui atsiduotų šimtu procentų. Nes ta meilė kurią jam jautė, ji tiesiog buvo beprotiška ir Colettė negalėjo jos užgniaužusi laikyti savyje, ji negalėjo jos pamesti, užmiršti, nenorėjo būti nuo jos atskirta, nes tai dar blogiau už pačią mirtį, ji tai jautė. Nors ji žinojo, kad jis taip sako tik norėdamas ją apsaugoti, bet ji tikriausiai nebenori būti apsaugota, nors žino buvimas kartu su juo pakenktų ne tik jai, jam gal dar net ir blogiau būtų. Juk net ta meilė jį kankina jau dabar, kai jis žino juk negali kovoti ir atkeršyti tiem kam nori atkeršyti. Jai buvo labai sunku, kad jis šitaip kankinosi, vien dėl to dabar gailėjosi, kad ankščiau vėl nepasijuokė iš jo, o atskleidė savo tikruosius jausmus. Juk jai būtų pasityčiujus antrą kartą iš jo jis gal net nebūtų supratęs ką jai jaučia, gal būtų viską greitai pamiršęs, o dabar dėl visko Colettė kaltino tik save. Mylimiausias žmogus, kurį kaip tik norėtų padaryti laimingiausiu pasaulyje, pavertė jo gyvenimą šūdinu tikriausiai, tikru pragaru.
Steng4si atitrukti nors trumpam nuo tų minčių ir pasimėgauti jų bučiniu, žinoma vos tik pajutusi lūpas jai viskas aplinkui ir dingo. Niekas neberūpėjo tik jis. Pilve skraidžiojo drugeliai, galva svaigo, širdis trankėsi lyg patrakus, keliai linko, o jinai galvojo tik apie jį ir meilę jam. Rankutėmis apsivijo aplink jo kaklą kaip įmanoma arčiau priglusdama prie jo, nes jeigu tai bus jų paskutinis bučinys, ji nori jį prisiminti amžinai. Nori būti kuo arčiau jo kaip įmanoma ilgiau, nenori jo paleisti, nesugebės to padaryt. Tie jausmai buvo tikri, ji juos jautė pirmą kartą ir bijojo juos paleisti, prarasti. Ji negalėtų ištverti matydama jį su kita, nors jis ir būtų laimingas. Taip džiaugtūsi dėl jo, bet ištikro liūdesys nugalėtų, pavydas pasmerktų ir ji neištvertų. Vis dar bučiuodama jį saldžiai ir su visa meile kiek pavertė bučinį šiek tiek aistringesniu. Norėjo jį priversti persigalvoti, norėjo pakeisti jo mintis, apie tai, kad jis jos neatsisakytų. Nenorėjo, kad jis ją tiesiog paliktų stovėti vieną. Jo rankos juk laikė ją, ji laikė jį, jų meilė ir taip jau buvo neveikiama, Colettė buvo įsitikinusi, kad jų niekas nesugriautų, nors gal taip tik tikėjosi, gal tik tuo bandė save įtikinti. Gal ji buvo per didelė optimistė ir nesugebėjo realiai galvoti. Nesugebėjo pripažinti tiesos, nesugebėjo įsigilinti į jo žodžius ir tiesiog palinksėti pareikšdama, kad jis teisus. Gal ji buvo per didelė kovotoja, gal per didelė svajotoja.
Viena rankute nuslydo per jo kaklą, petį iki jo raumeningo kūno, pilvo ir ten sustojo ties ranka. Jautė visą karštį jo kūne ir jos kūne. Tas jausmas buvo neapsakomai malonus. Tai buvo tiesiog nuostabu jį bučiuoti, ji nenorėjo niekada atsitraukti, ypač kai žinojo jog gali nebūti kitos progos daugiau, nes jis tikriausiai žada ją palikti. - Aš tave myliu, - sušnabždėjo per bučinį ir nė milimetru neatsitraukė toliau nuo jo.

Colette tylėdama gniuždė Angelo sielą, kuri rodės tuoj išlėks iš jo krūtinės ir nebepasirodys amžius. Ji paliks jį mirti, o svajonės, kurios susijusios tik su Lette pasirodys neįmanomos, nors taip ir dabar yra. Ji neištarė nei vieno žodžio, nei vieno skiemens, nei raidės... Ji nepasakė nieko, kas jam palengvintų nešti šią naštą. Jau atrodė kad pasaulio pabaiga, nes tokio skausmo iki jai pasirodant jam neteko kęsti. Jo širdis, kad ir kaip plakė, pamau trupėjo į raudonus šipulius, kurie juodavo, kol pamažu numirdavo. Angelo širdis merdėjo nuo minties ją prarasti, nuo minties daugiau jos nebepamatyti. Bet taip bus geriau. Bent ji liks sveika, nepažeista, o gal greitai ji jo nė neprisimins. Viskas varė į neviltį, bet jis stengėsi iš paskutiniųjų jai nepasiduoti. Rankos slinko jos gležnu kūnu, jos nugara. Judviejų tobuli kūnai buvo prisispaudę viens prie kito, jog nebūtų įmanoma pasakyti kad tai du, atskiri padarai. Jis ją bučiavo. Jautė jos šilumą, kvėpavimą, virpulius.. Jautė jos dieviškumą. Ji ta vienintelė ir nepakartojama ir tai paskutinis judviejų bučinys. Jis ją bučiavo taip, jog visada prisimintų, niekada nepamirštų, nes be prisiminimų apie ją nebeištvertų. Net užsimergus ji stovėjo jo akyse visu gražumu, ji buvo nepakartojama ir jos nė neįmanoma neprisimint. Jis džiaugėsi vien tuo, jog jis susipažino su tobulybe, kuri kažką jam jautė, kuri jam būtų atsidavus ir kuri pripažino esanti meilėje jam. Nors tai galėjo būti ir melas, nors ir galėjo būti viskas surežisuota Russelų, bet jis ją tikėjo. Jis ją mylėjo, kad ir kaip keistai galėtų atrodyti angelo meilė sucubei.
Jų lūpos tarsi priklausė viena kitai, jos buvo neatskiriamos. Užmerktose akyse matėsi vien meilė ir noras būti kartu, noras turėti ją amžinai ir niekada nepaleisti. Ledinis oras stingdantis jų kūnus neprivertė jų atsitraukti vienas nuo kito. Atmosfera buvo prisipildžiusi svajonių likti taip stovėti amžinai drauge, jausti viens kito odą, glamones. Jis elgėsi su ja kaip krištoline lėle, kuri neįkainuojama, kuri vienintelė ir nepakartojama. Tai kaip ji elgėsi dabar, tikėjos liks tik dabartyje. Jis visa esybe norėjo jog ji pamiltų kitą, bet tuo pačiu ir nebūtų įstengęs ją su juo matyt. Tai būtų buvę pernelyg sunku.
Suėmęs ją už liemens prisispaudė dar arčiau savęs ir tuo pačiu prie tilto turėklo. Jos plaukai plaikstėsi vėjyje, glamonėjo jo nuogą krūtinę, kuri tapo nuo to priklausoma. Colette buvo tarsi narkotikas, kuris niokoja angelo kūną, mintis. Ji pavergė jį. Jis visa esybe priklausė jai ir angelas nebegalės jai atsakyti.
Jos žodžiai apie meilę dar labiau jį privertė justi skausmą, nes kad ir kaip tuo džiaugtųsi, bet tie jausmai negalimi. Jis žino, jog kai jiems teks skirtis, judviejų pasaulis grius, suduš į milijonus šukių. Jo kūnas suvirpėjo nuo jos žodžių, nuo jos veiksmų. Paskutinis lūpų judesys ir Nathan patraukė lūpas nuo josios.
-Mes negalim.-nuleido galvą. Mintyse verkė nors tikrovėje nesugebėtų nė ašaros išleist. Tiek amžių jis buvo bejausmė persona, kuri kūrė planus kaip išžudyt Russelus, o dabar Colette sugriovė visus jo troškimus. Kerštaut noras dingo ir jis be jokios abejonės bus sutriuškintas Russelų šeimos. Visi jį smerks, nors ne..Jų tiesiog nebebus. Jų negyvi kūnai voliosis žemėje, kraujai taškysis, skverbsis gylyn.. Papurtė galvą nuo tokio jausmo. Akyse dar labiau pasirodė skausmas ir neviltis, o tuo labiau ir meilė. Pakėlė akis į ją.-Mes tiesiog negalim, nes atsiskirt nebesugebėsim..Aš negaliu.-vėl papurtė galvą bei nuleido akytes žemyn. Užsimerkė, akyse tvyrojo jos vaizdas, jos akys iš kurių bėga sūrus vanduo, kuris degina jo sielą. Už viską kaltino ir kaltins tik save, nes jis iš tiesų ir yra kaltas. Jis nė neturėjo ateiti prie jos, neturėjo atskleist savo jausmų, nė neturėjo jos pamilt. Per pirmą susitykimą turėjo išvaryt ją iš teritorijos, paleist ją lėkt pas kitus vyrus. Ji sucubė, jos negalima pririšt šalia savęs. Angela nė nebepajėgė pakelt akių į ją, jis norėjo susmegt į žemę, paskęst ugnies liepsnose, dingti ir niekam nebegadint gyvenimo. Pernelyg tapo jausmingas, pernelyg ją mylėjo jog leistų būti drauge.
Jo rankos atleido jos liemenį, bet nuo jos kūno neatsitraukė. Akys blizgėjo nuo skausmo. Daugiau žodžių jis pasakyt nebegalėjo, jam buvo per sunku net pakelt akis į ją, jo gyvenimo meilę, jo svajonę. Tenorėjo jog ji būtų laiminga. Laiminga su kitu, kurį ji gal būt iš tiesų mylės nors jos žodžiais apie meilę ja neabejojo.-Aš tave myliu.-teištarė paskutinius žodžius, kurie veržte veržėsi iš jo lūpų.-Aš tave myliu.-pakartojo žodžius ir pakėlė akis į ją.

Sucubei visos akimirkos praleistos su juo neleis užsimiršti jo nei sekundei. Ta vienintelė ir nepakartojama meilė niekada neleis jo paleisti, neleis jam išeiti. Colettė buvo pasiryžusi jį sulaikyti, kad ir kaip tai abiem bus skaudu, kad ir kokios pasekmės bus jos baimės jausmas neleis jo daugiau neišvysti, daugiau niekada neturėti šalia ir daugiau nejusti to neapsakomai malonaus jausmo nuo jo prisilietimų, nuo jo lūpų skonio, tiesiog nesugebės to daleisti. Ji vis dar jusdama jo lūpas ant savųjų tiesiog priėmė sprendimą, visiškai atsiduosiantį sprendimą, kad dėl jo ištikro padarys viską. Ji atsisakys visko, kad tik būtų su juo. Kad tik nesugriūtų jų abiejų pasauliai. Ji netrukdys jam atkeršyti saviečiams, jis jai net brangesnis per tiek mažai laiko tapo, negu visi kiti per visą jos gyvenimą. Juk niekas neprivertė jos taip jaustis kaip jis priverčia. Jis su vienu ištartu skeimeniu priverčia ją virpėti, sukelia šypseną veide ir sumaišty jos viduje. Prispausta dar arčiau jo tik dar labiau pradėjo virpėti, ta artuma sukėlė norą pasilikti amžinybę su juo, nors ištikro tai sukėlė ir jos sucubiškas mintis, kaip ji jo norėtų ir, kad jį privalo turėti. Bet ji žinojo, kad viskas dabar kitaip, ji kitokia, nors dar vis ir savanaudė yra, dar vis neatsikrato senų ydų, bet jis vistiek ją pakeitė ri ji nebenori atsikeisti. Ji nori likti tokia kokia dabar ir yra - įsimylėjus nuoširdžiausią angelą pasaulyje, kuris jos nuostabai ją taip pat myli. Žinoma kas antrą sekundę jai velniukas jos galvoje pakišdavo mintis, kad jis tik meluoja dėl meilės, gal ir jis jai antrą šansą suteikė tik dėl to kad ją vėliau įskaudintų. Gal tai kerštas? Bet ne ji negalėjo pasiduoti tokioms mintims, nes jo jausmai buvo per šilti, per gražūs, kad būtų melas. Tai negalėjo būti melas.
Ji jo norėjo vis labiau, bet deja, jam viskas buvo netgi sudėtingiau negu jai, juk jis buvo angelas, negalėjo daryti blogų dalykų, ypač susidėti su sucube. Ji negalėjo susidėti su angelu, bet juk nebūtų blogiečių pusėje jei nedarytų tai kas neleistina. Todėl jai buvo viskas lengviau, nors ji buvo silpnesnė daug kartų ir tiesiog lengviau pažeidžiama, todėl jos egzistavimą kitiems būtų labai lengva nutraukti vos tik sužinojus ką nors apie ją ir angelą, ji būtų pasmerkta. O jisai... jisai juk buvo stipriausias savo pusėje, atrody lyg jo niekas negalėtų pažeisti, išskyrus jų meilė.. Jų meilė jį žeidė, ir Colettė beprotiškai to gailėjosi. Bet ji vėl ir vėl darė klaidas, neatsitraukdama nuo jo, neduodama jam ramybės. Neduodama visam pasauliui ramybės. Ji stovėjo tiesiog visa virpėdama iš džiaugsmo, kad jį sutiko, kad jį pamilo ir, kad jis suteikė jai tokią laimę ir tokį jausmą nepakartojamą ir kuris daugiau jos neaplankys, jei jie nebus drauge, bet ji taip pat virpėjo ir iš liūdesio, baimės jo netekti, prarasti visiems laikams, jog jis tiesiog nepakėlęs ir nenorėjęs kovoti už tai kas jiem brangu, nuleis rankas. O, kad jis jau po truputį pasiduoda jai parodė tas, kad jis atsitraukė nuo jos. Bet ji negalėjo jo kaltinti, jis nebuvo kaltas dėl kažko. Jie abu buvo aukos, tos meilės kuri buvo nepaprastai tyra ir tiesiog pasibeldė į jų širdis, visiškai viens kitam netinkančių asmenų širdis, bet tuo pačiu ir į tų širdis kurie lyg buvo sutvarti vienas kitam.
Ji tylėjo ir tiesiog žiūrėjo kaip jis kankinosi, kaip jų abiejų sielos kankinosi. Negalėjo pamiršti bučinio ir niekada taip nebus, kad kada nors jį pamirš. Niekada neužmirš šitos vietos, kuri prikels tiek gerų bet tuo pačiu ri skaudžių prisiminimų. Ji pati nebežinojo ką daryti, kai jis ištarė jog jie negali būti kartu jau kelintą kartą. Ji pyko ant jo, o gal ir ant savęs, o gal tiesiog ant viso pasaulio, kad jiems trukdo būti laimingiausiems visame pasaulyje, nes jie tikrai tai sugebėtų jei tik ne kitos mintys apie trukdžius jų meilei. Jai buvo skaudu pripažinti tiesą, ji vis dar norėjo kovoti dėl jų, bet viskas ją taip pat vertė tiesiog pasiduoti, tiesiog pabėgti nuo visko. O taip, dar geresnė mintis buvo nušokti nuo to prakeikto tilto į vandenį ir po juo pasilikti. Tada gal visos mintys išnyktų iš jos galvos, o gal ir ne.. Juk ji net neįsivaizduoja ar mirtų, jai net savo mirtį įgyvendinti buvo sudėtingiau negu paprastam žmogui. Dabar viskas ko troško tai tebūti žmogumi. Tuo menku padaru, kuris turi daugiau teisių net už ją pačią. Žmonės net turėjo teisę į lengvą ir neskausmingą mirtį, deja, bet ji tokios negavo.
Žvelgė į mylimiausio asmens pasaulyje akis, kurios jai vis sakė, kad nepasiduotų jinai, nes jeigu abu pasiduos, jų meilė bus žlugusi. Girdėjo jo lūpas tariant jog ją myli ir tai ją nuramino keik labiau, bet mintis apie tai jog tai tikriausiai paskutinis kartas kai girdi jį tai tariant jai, ją varė į neviltį. Ji įkvėpė giliai ir nurijo gumulą užstrigusį gerklėje, kuris sunkiai leido jai kvepuoti, - Suprantu kaip tau tai sunku, kaip mum sunku, bet aš nenoriu pasiduoti, Nathan, - papurtė galvą, taip ji turėjo ištarti jo vardą, jai tiesiog begalo patiko jį tarti, ir žinojo, kad nedažnai gaus teisę jį tart. - Brangusis... - atsiduso ir rankute paglostė jo švelnų skruostą, - aš stosiu į tavo pusę, jei šito prireiks, aš padarsiu bet ką, tik prašau nepaleisk manęs... Aš nenoriu būti be tavęs, nebemokėsiu gyventi.. - sugriežė dantimis, tai skambėjo savanaudiškai, bet ji rpivalėjo tai išsakyti jam, - Noriu, kad būtumėm kartu, noriu būti su tavimi, žinau, kad aš tau viską tik sunkinu, bet tu tik pasakyk jei žinai kokią išeitį, kad viskas būtų lengviau, aš tai padarysiu... - dabar nuleido galvą supratusi, kad išeitis yra. Taip, jis buvo teisus, išeitis yra išsiskyrimas. Ji suspaudė lūpas ir tiesiog tylėjo galvodama apie jį, o akyse jau pradėjo kauptis sūrus vanduo, bet ji neleido jam to matyti, nenorėjo jo dar labiau skaudinti.

Kūną kankinantys drebuliai pradėjo vest iš proto. Jam jau viską skaudėjo nuo minties jos daugiau nebepamatyt. Jam būtų per sunku ištarti viso, per sunku dar kart priglust prie jos tobulo lygumo ir švelnumo odos, per sunku jausti jos kūno aromatą, o pučiantis vėjas jį tik ir atnešdavo. Nathan sunkiai bekvėpavo, širdis trūkinėjo į mažas daleles. -Aš nenoriu tavęs prarast, bet kitaip nė būt negali..-tyliai tarė žodžius ir pakėlęs galvą žvelgė į jos akis, kuriose tvenkėsi ašaros. Nathan norėjo bent priglaust delną prie jos skruosto, bet atsitraukt tikriausiai nė nebūtų įstengęs. Ji buvo tarsi jam skirta, tarsi gimusi vien dėl jo. Ji vienintelė privertė jo širdį tuksėt, jausti tokius tobulus jausmus, kurie graužia iš vidaus nuo per didelių norų būt kartu. –Colette, aš noriu jog tu būtum laiminga. Noriu jog būtum pati laimingiausia asmenybė visame pasaulyje, noriu jog mane pamiršus galėtum gyventi senąjį gyvenimą, kuris tavęs neskaudino, nevertė verkti. Tu privalai suprast jog tai tik iš meilės tau.-lėtai, trūkinėjančiu balsu kalbėjo be jokių užuolankų. Jis tapo toks silpnas, jog negalėtų nė vieno asmens iš Russelų šeimos sužalot, nes jo akyse visada išliks jo gyvenimoo meilės Colettės atvaizdas. Jis dėl jos galėtų mirti, pasiaukoti, nors ir atiduoti savo galias, savo širdį, sielą..Bet ką..Jis be jos niekas, bet ne visi tai sugebės suprasti. Jis vis dar iki dabar nesuprato kaip įmanoma taip greit ir tap stipriai pamilt asmenį, kuris visiškai kitoks nei esą pats. Priešingybės traukia. Jo pasamonėje žemė skylinėjo į daugybę dalių ir jis nutuokė, jog Colette su juo pateks ant skirtingų žemės dalių ir jie nebegalės būt kartu. Nebent mirtų drauge, susikibę už rankų, jasdami viens kito odą. Tos mintys baigė jį užvaldyt, bet angelas įstengė jas nuvyt šalin.
-Colette, aš nebežinau kaip elgtis, ką daryt jog mes būtume kartu, kad ir kaip tai būtų sunku. Aš nežinau gal todėl, jog tokių galimybių nėra.(?) – klausiamai pakeitė intonaciją.- Atleisk jei tave pernelyg įskaudinau.-dar tyliau ištarė tuos žodžius. Angelas negalėjo jos imt ir paleist nors privalėjo jog ji būtų saugi. Jis tiesiog negalėjo imt ir atsitraukt nuo jos, jis nepajėgtų. Geriau susmegtų žemėn ir nebepakiltų niekada niekada, bent žinotų, jog ji egzistuoja ir ji Nathaną pamiršus pasijus laimingą. Ji jį pamirš. Pamirš. Ir jsi vėl liks visiškai vienas, bet bent prisimins jos akis, lūpas, judesius, kerintį balsą. Sunku buvo net galvot apie ją.
Pasukęs žvilgesnį nužvelgė jūros platybes, kuriose norėtų nuskęst nors tai angelui nė neįmanoma. Nathan mielu noru paliktų šį pasaulį, kuriame jau virš aštuonių šimtų metų gyvena, ruošiasi karui, kuriam šiandien nesugebėtų pasiryžt.
Viskas aplink taip netikra, jog norisi užmigt ir niekada nebepabust, bet mergina, kurios visai nepažįsta, bet tuo pačiu lyg ir pažįsta visą savo gyvenimą, žvelgia į jį ir taip verčia jį nepasiduot. Meilė meilė meilė.. Ji sužlugdė viską, bet tuo pačiu ir prikėlė Nathaną naujam gyvenimui. Colette angelo gyvenime yra pats gražiausias stebuklas, norų išsipildymas, ji ta, dėl kurios galėtų net mėnulį nuo dangaus nukabint. Jos šypsena praskaidrina jo gyvenimą, nuspalviną jį visai kitomis spalvomis. Jos lūpos - prikelia jo širdį naujam gyvenimui, kurio neįsivaizduoja be lūpų savininkės. Jos judesiai..Jos judesiai tarsi iš kitos planetos. Jie kitokie. Ji išskitinė viskuo. Visiškai viskuo. Jos kvapas..Jo įkvėpus dingsta viskas aplink. Colette tarsi narkotikas, kurio vien aragavus nebegali pamiršt, nebegali atsisakyt. Te yra vienas noras – ją turėt per amžius.
Po jos kalbų apie tai jog ji nenori prarast Nathano, angelas tylėjo kelias akimirkas beviltiškai žiūrėdamas į jos žibančias akis. –Aš irgi nenoriu pasiduot, bet elgiuos taip vien dėl to, jog noriu kad būtum laiminga.-veide atsirado nusivylusi šypsena. Jos ranka prigludusi prie jo odos, suvirpino širdį. Nathan pridėjo savo delną Lettei prie skruost ir švelniai paglostė. Stengėsi nuramint.- Mano džiaugsme... Tu neprivalai pereiti į mano pusę, nes.. Nes tavo šeima tau turėtų būt svarbesnė. Su jais leidi laiką nuo pat gimimo, o mane pažįsti vos kelias paras. Ir ta neištisas. Galima sakyt pažįsti mane vos kelias valandas.-suklapsėjo akimis stengdamasis nubyt tas įkyrias mintis jo galvoje.- Tu neprivalai dėl manęs kažką daryt. To nė neprireiks. Tai tik dabar atrodo skaudu. Tu gal greit mane pamirši.- užmerkė akis akimirkai ir tyloje ištarė jos vardą, kuris nuramindavo. Jis buvo stebuklingas. Atsimerkęs vėl išvydo ją priešais. Paglostė jos skruostą, o tik tada prisitraukęs apsikabino.- Nusiramink.. Viskas bus gerai.. Neabejoju.-paskutinį žodį deja, bet sumelavo. Jis tikrai neįstengė savęs įtikint jog viskas bus gerai, nes taip nė būt negali. Viskas turėjo pradžią, bet turės ir pabaigą. Pabaigą, kurią žino nuo pat pradžių. Išeitis.. Išeitis yra tik išsiskyrimas. Išsiskyrimas, kuris galutina sužlugdys abiejų sielas, jausmus, sukaldys širdis į mažas daleles. Skausmas. Aplink liks tik skausmas ir prisiminimai, kurių nei vienas nei kitas neįstengs pamirš.
Naktis. Ši naktis stebuklinga. Žvaigždės žvelgė į juos iš aukštai ir verkė dėl judviejų. Jos vienintelės norėjo jog sucubės ir angelo meilė gyvuotų. Tik žvaigždės. Visas pasaulis, visi artimieji nuo jų nusigrętų sužinoję kas verda jų širdyse. Meilė neleis pakilt ir išskrist. Neleis dingti ir pamiršti savo gyvenimo meilę. Nathanas kitos tokios nebesutiks kaip ir Colette nesutiks tokio, kuris privertų ją pajusti tą patį ką Nathanas. O gal ir ras? Gal gyvenimas norės jog ji būtų laiminga su kitu? Nors angelui būtų sunku juos matyt drauge, nors tikriausiai daugiau nebeišvys jos šalia savęs, nebent sapnuose, bet jis džiaugtųsi už savo meilės džiaugsmą, jausmus. Jis būtų laimingas jei ji būtų laiminga. Jiems kartu nelemta būti drauge, nelemta dalintis jausmais, džiaugsmais ir vargais. Likimas yra žiaurus, jis nenori judviejų laimės. Žvaigždės. Colette.
-Aš nenoriu tavęs paleist.-išsprūdo žodžiai iš jo lūpų, kurios sakė jai tiesą ir tik tiesą, kurios geidė jos bučinių, jos odos. Jis buvo kaltas dėl visko ko prikalbėjo. Bet tuo pačiu ir pats laimingiausias asmuo, nes sutiko ją. Savo gyvenimo meilę, kuri verta visko. Ta meilė išmokė jį aukotis, stengtis rasti išeitį ir nepasiduot kad ir kaip tai kankintų, verstų elgtis kvailai ir nepataisomai.
Angelo ranka nuslido jos išriestų liemeniu ir sustojo ties juosmenių. Nathan apglėbęs ją pradėjo rytmingai kvėpuot. Mintys nurimo kaip ir jis pats, o širdis sustojo niokoti save, bet ir negrįžo į pradinę padėtį.- Aš tave myliu visa esybe.-tyliai sušnabždėjo jai į ausį, pakštelėjo jos kaklą. Veide atsirado maža šypsenėlė, nes jausmai slypintys jo videje neleido nuleist rankų. Dėl meilės reikia kovot ir negalima lengvai pasiduot nors rodos žemė slenka iš po kojų.

Jinai pakėlė savo akis į jį, išklausė jo iki galo, taip per kiekvieną jo žodį tiesiog tylėjo. Ji nieko jam neatsakė. Ji paliko jį visiškoje nežinioje, neleido ja, suprasti ką galvoja visą tą laiką kol jis šnekėjo. Bet ji tai nedarė tyčia, ji tiesiog pati bandė išdėstyti visus jausmus, visas mintis savo galvoje, norėjo viską išrūšiuoti taisyklingai, kad galėtų susivokti kas bus geriausia ir ką ji turėtų daryti. Ką ji turėtų jam pasakyti ir kaip į visus jo žodžius turėtų reaguoti. Ją skaudino visas pasaulis, jis juos skaudino abu, bet tuo pačiu ją skaudino ir Nathan. Nors ji skaudino jį labiau, tai ji jam pasimaišė kelyje, ji dėl visko kalta ir ji turi kaip nors viską ištaisyti, ji turi jam padėti tiesiog ramiai gyventi, taip kaip ankščiau. Bet jeigu ji pasiliks su juo, tikrai nieko nebus kaip ankščiau, nors jeigu išeis kažin ar viskas grįš į senas vėžias. Juk vistiek pasaulis mažas, jie susitiks gal, vėiau net gali tekti vienas prieš kitą kovoti, ko ji tikrai nesugebėtų ir nenorėtų daryti. Ji jį mylėjo besalygiškai, todėl tiesiog norėjo pabėgti nuo visų kitų ir pasilikti su juo, bet ir tai sunku buvo padaryti. Sunku jų abiejų atžvilgiu. Ji labai pergyveno dėl jo, ji pergyveno nes jis net nenutuokė ką daryt. Ji buvo šiek tiek ramesnė, bent jau stengėsi tokia išlikti. Vis dar dėliojo visas mintis savo galvoje ir galvojo ką jam pasiūlyti, galvojo geriausią sprendimą. Nors tą geriausią sprendimą neapgalvojo iš abiejų pusių lygiai, ji bandė galvoti, akd tik jam būtų geriau. Jai visiškai jau buvo nusispjauti į savo gyvenimą, tenorėjo, kad jam būtų kuo geriau. Nors atsižvelgė ir į savo norus, kitaip juk nesugebėjo. O jos noras buvo būti su juo, kad ir ką tektų paaukoti.
Ji žvelgė į jį ir matė meilę, tyrą meilę kurią jie vienas kitam jautė. Ta meilė negalėjo būt sugriauta, tik ne poto kai jie ją pripažino. Juk jie iš skirtingų pasaulių, jie net jos negalėjo pripažinti, bet jie tai padarė, todėl privalo dėl to neapsakomo žodžiais jausmo, kuris priverčia plakti jų širdis vis dažniau, kūną kaisti, o norą būti kartu tiesiog plėstis, kovoti. Jai skaudėjo širdį ir ji jautė neapykantą, bet tiesiog ta meilė buvo stipresnė už bet kokį kitą jausmą, todėl Colettė prisiekė sau jog niekada nepasiduos. Ji kovos dėl jo, jeigu jis net nenorėtų kovoti dėl jos. Nors žinoma gal ir nekovotų tada, gal tiesiog paliktų jį, tiesiog leisųt jam būti laimingam, jeigu jo pasirinkimas būtų toks. Išgirdus jo balsą tariant jog jis nenori jos paleisti tiesiog atsipeikėjo iš visų savo apmastymų ir apsivijo vėl rankomis jį aplink kaklą.
- Tai ir nepaleisk manęs, niekada, prašau nepaleisk, - papurtė galvą, taip tai buvo labai didelis prašymas, bet ji nenorėjo būti be jo, nebūtų galėjus ištverti, - Aš ir tave myliu, ir atsiprašau ei skaudinsiu dar labiau, nenorėdama tavęs paleisti, aš nenoriu, - nuleido galvą ir žiūrėjo kažkur į jo džinsų sagtį. Tikrai geresnės vietos nesurado kur akių padėti.... – Nathan, angele mano, yra keli pasirinkimai aš žinau, ir iš tų visų pasirinkimų tikrai nežadu rinktis to kuris yra susijęs su išėjimu, palikimu... – atsiduso, sunku buvo šnekėti, bet stengėsi neskambėti palūžusiai. – Žinai, dėl tavęs net nuo šito tilto nušokčiau... jei netiki galiu pademonstruot, - nusijuokė ir užšokus atsisėdo ant turėklo. Ji norėjo jį pralinksminti, nenorėjo, kad jis tiesiog visą laiką liūdėtų, nes tai ją skaudino. – Meile, juk galim slapstytis, gal tai ir pavyktų, o jei nepavyks, patikėk arba šoksiu nuo šito tilto, arba tada pereisiu į tavo pusę, ir man visiškai nesvarbu jog keršysi visiems ką pažįstu nuo mažens, aš būsiu visada tavo pusėje, nes tu teisus... aš net tikros istorijos nežinau.. Jie niekada nesielgė su manim taip kaip tu elgiesi, jie niekada neprivertė manęs pajusti tokio jausmo, kokį pajutau su tavim... – linktelėjo ir vėl pakėlė akis į jį ir šypsojosi. Nors vis dar skaudu buvo, bet ji privalėjo šypsotis, privalėjo būti stipri.
((sorry, kad trumpas, bb4gu tvarkytis ;ss)